Ievos Simonaitytės Klaipėdos apskrities viešosios bibliotekos Galerijoje 13L (trylika laiptelių), nuo jos įsikūrimo dienos, atidaryta jau penktoji – Klaipėdos krašto grafikų darbų paroda „Kranto kontūrai”, ir ta proga maestro Saulius Šiaučiulis grojo fortepijonu.
Bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, rašytojas Juozas Šikšnelis pasidžiaugė, jog galerijų skaičius Klaipėdoje, įsikūrusių kas šimtą metrų, ko gero, viršija galerijų skaičių tokiame plote Europos Sąjungos šalyse, ir pažadėjo, jog netrukus čia atsiversiančioje dar jaukesnėje erdvėje bus pristatytos gobeleno bei skulptūros parodos.
Ona Šimaitytė-Račkauskienė pakabino savo monotipijas, kuriose atsiveria kalnų panorama. „Kai prieš penkiolika metų atsikėliau gyventi į Klaipėdą, praradau gebėjimą piešti jūrą. Anot Parulskio, toj jūroj nieko nėra – tamsa, šviesa ir horizonto brūkšnys. O jeigu pradėčiau paišyti kalnus – neatsitraukčiau. Tačiau iš tiesų pasiekiau tam tikrus krantus – arba nebekursiu nieko, arba išsikristalizuos visiškai kitokie darbai, kokių iš manęs niekas nesitiki”, – sakė grafikė, beje, šios parodos metu atsiėmusi aukščiausią apdovanojimą už sukurtą ekslibrisą mokslininkams ir išradėjams Antanui, Jonui ir Petrui Vileišiams, pristatytą XIX-oje Respublikinėje ekslibrisų parodoje.
Paklausta, kokias galimybes Birutei Andriekutei atvėrė grafikos žanras, ši pajuokavo: „Turėtum klausti, ką aš daviau grafikai. Na, tapyboje pribloškia potėpiai, spalvos, ekspresija, tačiau rami, neįkyri grafika jaudina ne mažiau, tik reikia susikaupti ir įsižiūrėti”. Grafikos parodoje matėme dailininkės moters kūno transformacijomis perteiktą sielos katarsį. Žiūrovams bene labiausiai patiko baltas paveikslas, ir, nors poeto pasakyta, jog „net genijus baltu ant balto tapyti negali”, grafikoje B. Andriekutei pavyko išgauti mistiškus šios spalvų spalvos pavidalus baltame fone.
Kiti iš dešimties parodoje „Kranto kontūrai” dalyvaujantys grafikai – Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Laima Sakalauskienė, Anatolijus Klemencovas, Gražina Oškinytė, Danutė Žalnieriutė, Emilija Pumputienė ir Virgilijus Burba taip pat eksponuoja jau regėtus po kitų galerijų skliautais darbus. Tačiau, stebeilijantis į juos, atrandi amžinąsias vertybes (Tėviškę, jos žmones, žemę maitintoją ir upes), muzikalų linijų ritmą bei spalvų žaismę.
Profesorius Algis Kliševičius, bene vienintelis šioje parodoje pateikęs naujus darbus, apgynė grafikos meistrų gildiją, įžvalga, jog grafika – pakankamai sudėtingas žanras, nes realizuojant idėją techniškai, užtrunkama nemaža laiko. Tenka ranka, adata nupaišyti piešinukus, ornamentėlius, o paskui ant metalo juos „išnuodyti”. – „Grafika yra tai, kas atspausdinta ir ką galima kartoti, tiražuoti. Šis žanras savotiškai disciplinuoja, nes sudėtingesnė technologija ir atlikimo trukmė: čia it drobėje tapytojas spontaniškai neišliesi emocijų. Reikia įkvėpimo, kad įkūnijant idėją ilgame technologiniame procese, autoriui būtų įdomu tą darbą užbaigti.
Gėda prisipažinti, aš piktnaudžiauju skaitmenine spauda. Nors mano darbeliuose matyti ir jaučiasi pabraukimas pieštuku, ranka atskirai parašau raideles, paskui jas suskenuoju, suvedu į vieną vaizdą. Tad pasaulis ir kuriančio galimybės kinta”,- profesorius parodoje rodo naujausius darbus, pavadintus „Savos raidės”, kurie atkeliavo iš Vilniuje surengtos tarptautinės kaligrafijos parodos. Jos autoriams buvo keliama keletas sąlygų: kad jie būtinai dirbtų akademinį darbą ir kad darbeliai būtų susieti su šriftu, kaligrafija arba spaudos dizainu bei iki šiol neeksponuoti. Ir grafikas iš savo eskizų, senų bloknotų „traukė” įvairaus pobūdžio raideles, kurios galėjo pavirsti garnitūra arba užrašu. „Matyti tų raidelių neužbaigtumas, pažymėta tik pati mintis. O kodėl šriftas? Širdžiai neįsakysi, esu įsimylėjęs šriftą. Be to, kiekvienas pamišęs savaip”, – juokavo pokalbininkas.