Gruodžio 25 dieną sunki liga palaužė lietuvių literatūros tyrinėtoją ir kritikę profesorę Eleną Nijolę Bukelienę. Talentingą dėstytoją ir kolegę daugybė žmonių mena kaip vieną šviesiausių asmenybių.
Profesorė literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė prisimena buvusi viena pirmųjų Elenos Bukelienės studenčių. Paskui dviejų žemaičių nuo Varnių gyvenimus susiejo bendras 33 metų darbas Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje. Pasak pašnekovės, tie metai Bukelienei buvo ypatingas gyvenimo laikotarpis, nestokojęs nei kūrybos, nei išbandymų. Kolegos ją laikė savotišku katedros centru. „Ji turėjo labai retą prigimtinį žmogiškumo talentą. Literatūra, tyrinėjimai, literatūros kritika įėjo į tą jos žmogiškumo lauką kaip viena prasmių”, – LŽ sakė Daujotytė. Kolegė literatūrologė mano, kad Bukelienė savo jautrumą, stiprybę išsiugdė, užsiaugino Kungių vienkiemyje netoli Varnių.
Profesorės buvo ne vien bendradarbės, bet dvi artimos sielos, dvi bičiulės. Daujotytei ši netektis nepaprastai sunki. Tačiau tą skaudžią netektį jaučia daugybė literatūros žmonių, ir negreit pavyks susitaikyti su tuštuma.
Iki rudens profesorė jautėsi sveika, darbinga. Buvo labai kūrybinga, daug rašė. Ji tikėjosi gyventi. Kad situacija visai prasta, Daujotytė suprato prieš mėnesį, kai apsilankė pas kolegę. Tačiau mirtis vis tiek labai netikėta.
Šių metų birželio 10 dieną profesorė Bukelienė dalyvavo „Lietuvos žinių” pilietinėje akcijoje Baltoji anketa. Atsakydama į klausimus, be kita ko, ji rašė: „Savo gyvenime vadovaujuos Dekalogo principais. Žmogus turi skleisti meilę, gerumą, atlaidumą ir būti sąžiningas. Pastarasis bruožas reiškia, kad savo laisvės negaliu skleisti kitų sąskaita, kad turiu dorai atlikti savo pareigas ir, kol tik jėgos leidžia, pati užsidirbti sau duonos.”
Svarstydama apie lietuvio nacionalines savybes profesorė teigė: „Jaučiuosi esanti lietuvių bendruomenės narė ir niekas daugiau. (…) Kiekviena tauta savęs verta, bet niekuo kitu negalėčiau ir nenorėčiau būti. Čia mano žemė, gamta, mano tauta, mano nuostabi kalba (ja didžiuojuosi), nepakartojama etninė ir modernioji kultūra, istorija, paminklai, gimtinė, artimieji, tėvų ir protėvių kapai. Čia mane auginusios ir maitinusios šaknys. Kas aš be viso šito?”
Pasak Daujotytės, Bukelienė kaip reta visada mąstė apie kitą žmogų, jai rūpėjo, ar neįskaudins, ar nepadarys ko nors sunkaus kitam.
Gimė 1934 metų rugpjūčio 14 dieną Kungiuose, Telšių rajone. 1958-aisiais baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kurį laiką mokytojavo, o 1964 metais grįžo į universitetą. Iki 1997 metų dirbo jame Lietuvių literatūros katedros dėstytoja, docente, profesore. Nuo 1975 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Bukelienės tyrinėjimo objektas – lietuvių proza. Ji parašė monografijas „Jonas Avyžius”, „Juozas Paukštelis”, Juozą Kralikauską. Parengė daugybę mokymo priemonių, tarp jų drauge su Viktorija Daujotyte – „Lietuvių literatūra: XX a. antroji pusė (1956-1988)”, „Lietuvių literatūra (1940-1988)”, „Lietuvių literatūra (1940-1955)”, „Lietuvių literatūra: XX a. vidurys ir antroji pusė (1940-1995)”, „Lietuvių literatūra: XX a. vidurys ir antroji pusė (1940-1997)” ir kt. Taip pat išleido knygas „Prozos keliai keleliai: kritikos etiudai”, „Proza ties tūkstantmečio riba”, „Tarp rašytojo ir skaitytojo”, o su Vanda Juknaite – „Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos” ir kt.
Elena Bukelienė keletą dešimtmečių aktyviai bendradarbiavo literatūrinėje periodikoje, skelbė naujausių kūrinių recenzijas, straipsnius aktualiais literatūros proceso klausimais, dalyvavo literatūrinėse diskusijose, prozos aptarimuose.
Velionė pašarvota sostinės Bernardinų bažnyčios koplyčioje. Atsisveikinimas šiandien, gruodžio 27 dieną, nuo 10 iki 22 val. Šv. Mišios bus aukojamos gruodžio 28 dieną 11 val., karstas išnešamas 28 dieną 12 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.