Improvizacijos Petro Repšio tema

Vilniaus paveikslų galerijoje visuomenei pristatytas platus, aukštas ir gilus (240x310x43 mm) meno albumas „Petras Repšys“, sukurtas pagal to paties vardo garsaus Lietuvos ir Linkuvos menininko, gyvojo klasiko kūrybos motyvus bei trajektorijas

Įspūdingoje „Kultūros barų“ išleistoje knygoje nemėginta panašiems leidiniams būdinga chronologine tvarka sudėti kūrinių reprodukcijų ir nuotraukų, tačiau, anot sudarytojos ir vienos autorių Laimos Kanopkienės, stengtasi aprėpti visą plastinės raiškos įvairovę, meninio mąstymo, kritinių įžvalgų ir vertinimų kaitą. Petro Repšio kūrybos visuma albume suskirstyta pagal žanrus, be to, rodomi „taiklūs nepataikymai“, įkvėpę jį naujiems ieškojimams ir atradimams. Kūrėjo užrašai, sentencijos, replikos tarsi susiejo albumą, kitaip tariant, tapo rišamąja medžiaga, o statybinę – kūrybos, biografijos – trumpose esė aptaria iškilūs meno ir mokslo žmonės.

Kūrybą supranta savaip

Naujos knygos pristatymo vakaras savaime turėjo būti antru neeiliniu įvykiu. Kai Kanopkienė iš žiūrovų būrio pradėjo traukti kalbėtojus į „prezidiumą“, tapo aišku, kad taip ir atsitiks. Didžiulį Chodkevičių laikrodį iš visų pusių parėmė profesoriai Alfredas Bumblauskas („entuziastas-ragintojas“), Donatas Katkus, Arvydas Šaltenis („su leidiniu visai nesusijęs žmogus“), albumo dailininkas Eugenijus Karpavičius ir dailininkas albume (žmogus-albumas), visų meno sričių vienytojas ir pastarųjų įvykių kaltininkas Repšys.

Istorikas Bumblauskas, pirmasis paprašytas tarti žodį, kurį laiką negalėjo susivokti, kas čia darosi. „O kur Andriuškevičius? – dairydamasis į šalis klausė. – Visai nemaniau ir nebuvau pasirengęs kalbėti.“ O dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, kaip ir albumo fotografijų autorius Arūnas Baltėnas, į renginį negalėjo atvykti. 1984 metais Bumblauskas susipažino su Repšiu. Šis, paklausęs, ar anas jau yra parašęs Lietuvos istoriją, ir išgirdęs atsaką „ne“, labai nusistebėjo: „Tai koks tu istorikas?“ Kitą kartą Petras jo paprašęs parengti istorinę medžiagą būsimai medalių serijai. Kai užsakymas buvo atliktas, Repšys vėl nusistebėjo: „Kas toje lietuvių istoriografijoje yra, jei nėra nė vieno mūšio su lenkais?“ Alfredas prisipažino apie dailę nenusimanąs, bet didžiausias autoritetas čia jam buvo ir tebėra Petras. Tik jis pastebėjo keistą neatitikimą: „Visa, kas Repšio kūryboje patinka Andriuškevičiui, nepatinka man. Kas man atrodė labai puiku, dailės žinovams buvo šiaip sau.“

Menininkui patiko

Kai pasirodė signalinis albumo egzempliorius, signalo būta tokio stipraus, kad į redakciją ėmė plūsti žmonės. Darbas „sekcijose“ beveik sustojo. Būreliais ir pavieniui svečiai aptarinėjo, čiupinėjo „naujagimį“. Apsilankė ir pats „tėvas“. Vartė, vartė albumą, užvertė ir pasakė: „Neblogai.“

Grafikas Mikalojus Vilutis tikino, kad „Petras Repšys“ yra geriausia kada nors jo matyta knyga apie dailininką. Tą tvirtino ir kiti jo sutikti menininkai.

Vilutis sakė visur girdys teigiant: „Menai mirė, nebėra dailės, nebėra literatūros, nykuma.“

„Perskaitau Sigitą Gedą ir jo parašytą gyvenimą gyvenu, žvelgiu į Petro paveikslus ir gyvenu nutapytą gyvenimą. Išeina, tris nykius gyvenimus gyvenu“, – ironizavo menininkas. Repšio darbuose, jo teigimu, paprasti objektai: dangus, žemė, mus kasdien supantys daiktai, o šalia – paprasti ir gražūs tekstai.

Knygos dailininkas Karpavičius, perfrazuojant vieno prezidento žodžius, nepraleido progos patylėti. „Jis per visą knygos rengimo laiką pasakė labai daug, taip pat ir gražių žodžių“, – patikino albumo sudarytoja Kanopkienė.

Gailisi nenuėjęs varnų šaudyti

Maestro Katkus pasakojo, kad 1962 metais, eidamas Lenino prospektu, ties partijos miesto komitetu, pasivijęs Repšį. „Pažinojau jį kaip gerą Kauno chuliganą. „Žiūrėk, ką turiu, – tarė Petras, delne laikydamas pistoletą. – Einam varnų šaudyt, žinau gerą vietą.“ Nepaklausiau ir nenuėjau. Ir labai gailėjausi. Žinokit, nuo to karto einu visur, kur tik Petras kviečia, – prisipažino muzikos profesorius ir pridūrė: – Dailės nesuprantu, bet ką suprantu – tai per Petrą.“ Katkus dailėje niekaip nespėdavo paskui bičiulį. Jei kartą tas jam paaiškindavęs, kas dailėje yra gerai, kitą sykį sutikęs Donatą sakydavo, kad tai jau negerai. Dabar gerai kitkas. „Visą mano sąmoningą gyvenimą jis su manim negražiai elgiasi“, – guodėsi Katkus. Pasirodžius šiandien minimam albumui Petras pasikvietė draugą pas save. „Pamatęs knygą, staiga viską supratau ir nustojau skubėti. Visas Petras joje ir jau niekur nepabėgs“, – džiaugėsi Donatas.

Poetas Geda sakė per daug gerai pažįstąs Petrą, kad galėtų jam ką nors pasakyti. Jis teigė, kad dailininkas galėtų būti puikus literatūros dėstytojas ir labai pasitarnautų Vilniaus universitetui atgaivindamas literatūros katedrą, iš kurios liko tik paties Repšio freskos. „Šito neskaityk, – sakydavęs draugui Petras, – šitas nemoka lietuvių kalbos.“ Geda gyrė literatūrinę dailininko intuiciją: „Petras Bumblauskui daug davė kaip istorikui, o man darė didžiulę įtaką kaip literatui.“

Geda atkreipė dėmesį į Petro norą sintetinti menus, sieti tapybą ir skulptūrą, sukurti paveikslą-reljefą. „Pirmiausia Repšys yra meno amatininkas, amatą suprantantis kaip profesionalumą. Tada galima meninė fantazija, alogiškumas, – teigė dailininko bičiulis. – Petras visa savo įvairialype kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, medaliais kuria Lietuvos mitą ir tame mite mes visi su jumis gyvename.“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.