Meno asociacijos narys tautodailininkas Adolfas Teresius laimingas, kad juo pasekė jauniausias sūnus
Šį rudenį, minint Vengrijos sukilimo metines, Budapešte atidengtas įspūdingas monumentas tragiško įvykio aukoms įamžinti. Jį sukūręs tautodailininkas skulptorius Adolfas Teresius (kartu su ukmergiškiu Rimu Zinkevičiumi) pasakoja, kad jo kūrinių yra ne tik Europoje, bet ir Australijoje, Amerikoje, Japonijoje.
Gaila, kad Kaune nebuvo pastatyta naujoji skulptūrų kompozicija „Prakartėlė”. Aštuoni bibliniai personažai taip ir liko meistro namuose, nors įspūdingų dydžių ir didelės įtaigos medžio skulptūros galėjo būti įsimintinas didžiosios metų šventės meninis akcentas mieste.
Mokinių netrūksta
Didžiuliai ąžuoliniai rąstai Adolfo Teresiaus namų kieme kantriai laukia, kada juos kitokiam gyvavimui prikels meistro ranka. „Sumanymų turiu tiek, kad jų užtektų dešimčiai artimiausių metų”, – tikina meistras, kurio darbai greit randa kelią į žmones. Ir dabar Adolfo Teresiaus skulptūros eksponuojamos parodose Ežerėlyje ir Marijampolėje, o keliolika įspūdingiausių, kurios, anot paties autoriaus, yra tarsi klasikinis jo kūrybos aukso fondas, rūpestingai saugomos namuose: jų prireiks etapinėms, reikšmingiausioms apžvalginėms parodoms.
Kartais meistras neatsispiria pagundai papokštauti, ir tada medžio skulptūrose atgyja artimųjų bruožai. „Štai mano sesuo, – Adolfas Teresius rodo moters, apsikabinusios didžiulę puokštę, skulptūrą. Mudu su žmona taip pat esame įamžinti – vestuvių proga dovanų gavome šią jaunavedžių kompoziciją. Šeimininkas parodo kūrinį, esantį tarp kitų meistrų išdrožtų dievukų, šventųjų, vaidilų, rūpintojėlių. Daugelis šios unikalios kolekcijos drožinių labai seni, atkeliavę iš laiko sugriautų pakelės koplytėlių, padovanoti draugų ar pažįstamų.
„Kai buvau penkiolikos, talkinau didiesiems entuziastams, naktimis atstatinėjusiems buldozeriais nuniokotą Kryžių kalną, artimai bendravau su Tėvu Stanislovu. Jam esu dėkingas už įdiegtą supratimą, kad turime saugoti senosios medinės skulptūros šedevrus. Jis ir pirmuosius tikrus įrankius padovanojo”, – prisimena Adolfas Teresius.
Menininkas sako pats neturėjęs mokytojo, suvokimas atėjęs stebint, nagrinėjant senųjų dievdirbių palikimą, kaupiant asmeninę patirtį, gilinantis dirbant. O štai mokinių buvo ne vienas, talentingam meistrui buvo smagu matyti, kad medžio drožyba „užsikrečia” Juozo Lukšos gimnazijos mokiniai, o ir šeimoje jo pavyzdžiu sekė ir žmona, ir visi trys vaikai, tačiau tik jauniausias Dovydas pasirinko tėčio kelią.
Jis ir užaugo tėčio studijoje, anksti į rankas paėmė aštrius įrankius. Kartą, nenusaugotas, gerokai susižeidė, išgąsdindamas namiškius. Tačiau pats nepersigalvojo ir gana greit ėmė džiuginti darbais. Rokiškyje rengiamose tradicinėse Prakartėlės parodose prieš penkerius metus jis buvo jauniausias parodos dalyvis, aktyviai dalyvauja L.Šepkos konkursuose. Dabar septyniolikmetis jaunuolis mokosi baldų meninio apipavidalinimo.
Bendravimo poreikis
Vienoje vasaros kūrybinėje stovykloje jaunas Vilniaus dailės akademijos absolventas ilgai ir smalsiai stebėjo Adolfo Teresiaus darbą, o vėliau prisipažino: nesuprantu, kaip galima taip tiksliai dirbti be eskizo popieriuje. „Kiekvienam naujam darbui atiduodu visus sugebėjimus, o užbaigęs pasakau, kad štai tiek šįkart galėjau”, – ramiai apibendrina savo pastangas pašnekovas. Tačiau ši ramybė, ko gero, tik išorinė: menininkas visada dirba su dideliu užsidegimu, konkrečios vizijos įkvėptas.
O įkvėpimo galima semtis kiekviena proga. Vertinga kūrybinių vasaros stovyklų patirtis, kai galima pabendrauti su kolegomis: „Kur dar galėjau susitikti žinomą Japonijos menininką, pamatyti jo kūrinius ir jam parodyti savuosius? Po darbų smagiai vakarojome, įsidainavome. Jis – japoniškai, o aš – lietuviškai, atrodė, kad dainuojame tą pačią dainą”, – dalijasi prisiminimais A.Teresius.
Šią vasarą lietuviškai medžio skulptūrai kūrybinėse stovyklose pagyrimų negailėjo čekų ir danų dailininkai, o ir su tautiečiais naudinga pabūti, kur kas geriau negu vien iš parodų pažinti vieniems kitus. „Gali atrodyti, kad bendravimas atima daug laiko, tarsi ir gaila jo, bet tą pačią akimirką supranti, kad gaišatis kažkaip atsiperka, tai nelyginant koks džiazavimas, kai žmonės dalijasi savo gyvenimiška ir kūrybine patirtimi, taip vieni kitus praturtina”.
A.Teresius tvirtina, kad yra gana daug gabių jaunų žmonių, kurie galėtų sėkmingai darbuotis, tęsti ir turtinti lietuviškos skulptūros tradicijas. Tačiau ne vieną jų sustabdo tėvai, patardami geriau mokytis kalbų ar papildomai eiti į matematikos pamokas, nei užsiimti drožyba.
Skulptūros trauka
A.Teresius moka vaizdžiai kalbėti apie medį. „Kaime žinojo, kokio medžio pjuvenos geriausiai tinka lašinukams rūkyti, o šeimininkė gerai skiria, iš ko išdrožti virtuviniai įrankiai. Jei iš klevo ar beržo – sušlapinti šaukštai „nesišiaušia”, o liepiniai tokių išmėginimų neišlaiko, bet liepa tinka pradedančiam drožėjui”. Jis pats dažniausiai renkasi ąžuolą: lauke stovinčioms skulptūroms, monumentaliems darbams jis tinka geriausiai, bet yra išmėginęs ir riešutmedį, beržą. Nuo 2 iki 8 metrų aukščio jo sukurta daugiau kaip 300 kūrinių.
Paklaustas, kodėl jo rinkiny nėra verpsčių, kitokių dekoratyvių medžio raižinių, menininkas sako neturįs jiems potraukio. „Net bareljefą išdrožti man neįdomu”, – pašnekovas pabrėžia savo polinkį į skulptūrą. Tiesa, miniatiūrinių darbų, muzikos instrumentų yra sukūręs. Jo skaptuotomis kanklėmis grojama, muzikantai pripažino ir jo būgnus, ir skudučius. Ypatingą medžio drožinį – iš vienos medžio šakeles išskobtus skaudučius, sujungtus grandine, A.Teresius sugalvojo kaip užduotį pats sau. Įsivaizduokite, kad viskas iš to paties medžio kamieno ir jo atsišakojimų: tokiai „išdaigai” tereikėjo peilio ir kantrybės. Ilgai šį kūrinį apžiūrinėjo kolegos japonai. Du medine grandine sujungti skudučiai puikiai skamba, o juos jungianti medinė grandinė niekur nesuklijuota, nesudurstyta. Meistras sako, kad tai – savotiškas dialogas su medžiu, atradimo džiaugsmas, bet prisipažįsta, kad tokiems darbams laiko ir kantrybės galėjo turėti tik koks nagingas kalinys, o ne XXI amžiaus tempo užvaikytas žmogus.
„Medžio skulptūra Lietuvoje gyva, nes jos pritaikomumas, kad ir pakitęs, išliko. Riboženkliai, monumentai, rekreaciniai, kiti kūriniai išlaikė senųjų meistrų puoselėtas tradicijas, savitas kūrinių proporcijas. A.Teresiaus figūrines kompozicijas, jo skulptūras vertinčiau dar ir už tai, kad jis atgaivino polichromiją, dažo jas, – tai senųjų skulptūrų estetinė tradicija”, – sako Etninės kultūros globos tarybos specialistas Valentinas Jazerskas.