Šįmet, kai niekaip nesulaukiame sniego, pats tamsiausias metų laikas iki Kalėdų atrodo dar tamsesnis. Nepaisant to, visur akis džiugina kalėdinės puošmenos. Pasaulis, rodos, supanašėja šiuo šventišku laukimu…
Kalėdos – sena Saulės grįžimo šventė – buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Šiemet, kai iki Kalėdų beveik nematėme sniego, turbūt aiškiausiai pajutome, kad tai iš tiesų pats tamsiausias metų laikas, o Kalėdos – žiemos tamsybių nugalėjimo metas, riba, po kurios dienos ims šviesėti ir ilgėti, nuo kurios ir širdyje bus šviesiau… Tamsios lapkričio dienos ir dar tamsesnės naktys eina prie pabaigos.
Pats terminas – Kalėdos, pasak kalbininko Kazimiero Būgos, iš lotyniškojo calendae į lietuvių kalbą pateko ne anksčiau kaip antroje XVII amžiaus pusėje.
Kai sena Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus gimimo švente, žmonės ją ėmė švęsti dar iškilmingiau. Dabartinėse Kalėdose galima rasti daug senų papročių, būrimų, ateities spėlionių. Ši šventė praktiškai susideda iš dviejų skirtingų švenčių – išvakarių dienos – Kūčių ir Kalėdų. Jų abiejų skirtingumas pabrėžia ribą tarp skirtingų periodų – kurį laiką trukusio gamtos sunykimo ir tolygaus jos atgijimo. Džiugus gamtai metas veikia ir žmones. Nenuostabu, kad Kalėdas daugelis laiko pačia gražiausia metų švente.
Užsienyje daug kas džiaugiasi kalėdinėmis atostogomis nuo Kūčių iki kitų metų pradžios. Daugelio įstaigų žmonės masiškai išeina atostogauti, vyksta į šiltuosius kraštus ar slidinėjimo kurortus (deja, šiemet juos žlugdo besniegė žiema).
Kalėdinių atostogų tradicija pamažu ateina ir į Lietuvą. Šiemet tarpušventy žada nedirbti tos įstaigos ar gamyklos, kurių klientams jų produkcija ar paslaugos tarpušvenčiu nėra būtinos.