Norvegija – tai kraštas, kuriame pasaka, sakytum, tvyro ore
Troliai gali turėti vieną, dvi, tris ar daugiau galvų, dvi, o kartais tik vieną akį. Dažniausiai jie dideli kaip uola ar kalnas, bet būna jų ir visai mažyčių – nykštukų. Dieną troliai slepiasi nuo saulės, antraip pavirstų akmeniu. Šie padarėliai iš pasakų būna geri ir blogi, o jų nosis panaši į krūmą.
Gimė jie Norvegijoje ir paplito po Europos šiaurę, daugiausia slapstosi fiordų šlaitus nuklojusiuose miškuose. Vardo kilmę galima aiškinti dvejopai: iš senovinio žodžio trille (norvegiškai – paversti akmeniu, arba iš trolle – burti, kerėti).
Taigi pasakosiu apie Norvegiją – šalį, pilną uolų, persismelkusią burtais, kerais, šalį, kurioje pasaka, sakytum, tvyro ore.
Depresijos nėra
Atvykau čia beveik prieš tris mėnesius, genama smalsumo pamatyti, kur gyvena troliai ir kaip jie sutaria su žmonėmis. Mano kelionė į tą stebuklų ir mistikos šalį prasidėjo Vilniaus oro uoste. Nustebau: skristi į Oslą, Norvegijos sostinę, laukė dvi ilgos eilės žmonių, lėktuvas buvo sausakimšas. Sėdėjau su dviem lietuvėm. Kaip ir galima buvo įtarti, viena skrido dirbti, antra – aplankyti Norvegijoje dirbančio vyro.
Lipdama iš lėktuvo sutikau dar vieną lietuvę, metus dirbsiančią pagal au-pair programą. Vėliau, manau, liks studijuoti. Taip ir suspurdo mano širdis: tuoj visi išsibarstysime po pasaulį dirbti, studijuoti, laimės, meilės ieškoti, gyvenimą pažinti… Ir nebeliks tų trijų milijonų (o gal jau ir nebėra?). Keista man jaustis vienai iš tų išvykstančiųjų.
Iš Oslo vėl lėktuvu skridome į Bergeną, antrą pagal dydį Norvegijos miestą, kuriame gyvena 240 tūkstančių žmonių. Tada dar dvi valandos keltu, valanda autobusu, ir pagaliau atsidūriau Dale i Sunnfjord kaime, naujuosiuose savo namuose, kuriuose gyvensiu vienus metus. Atvykau dirbti Europos savanorių tarnybos meno ir kultūros projekto „Jaunimas” savanore (www.jtba.lt). Šią programą koordinuoja Europos Komisija.
Prieš kelionę svarsčiau, ar neprislėgs manęs skandinaviškas sterilumas, fiordai ir aukšti kalnai. Kažkodėl ši valstybė man kvepėjo depresija. Gal taip maniau dėl Edvardo Muncho, vieno žymiausių norvegų ekspresionistų, kūrusio XX a. pradžioje, beprotiško skausmo pritvinkusių kūrinių?
Tačiau atvykusi radau ramybę. Tik taip galima apibūdinti atmosferą, tvyrančią Bergene, Norvegijos oro uostuose – visur. Niekas niekur neskuba, mėgaujasi gyvenimu.
Valstybinės įstaigos dirba iki 15 valandos, sekmadienis skirtas tik poilsiui – tą dieną visos parduotuvės uždarytos. Aptarnavimas lėtas, bet visi šypsosi, net gali pamanyti, kad natūraliai. Ir sveikinasi su kiekvienu prašalaičiu maloniai. Gal man tiesiog pasisekė, kad gyvenu kaime?
Vietoj kunigo – gamta
Dale i Sunnfjord gyvena vos 1500 žmonių, bet jis yra administracinis centras. Norvegija suskirstyta į 19 regionų, o šie – į 431 komunų. Taigi gyvenu Fjaler komunoje, Sogn og Fjordane regione, fiordų išraižytoje vakarinėje pakrantėje.
Mano gyvenvietėje yra net dvi parduotuvės, į kurias savaitgaliais apsipirkti suvažiuoja daugybė žmonių iš apylinkių, prieplauka, vidurinė mokykla, į kurią kasdien suguža mokiniai iš aplinkinių kaimų bei miestelių. Kai kuriems kelionė iki mokyklos užtrunka šiek tiek daugiau nei valandą, nes tenka važiuoti autobusu iki perkėlos, tada dar keltis per fiordą ir eiti per visą gyvenvietę.
Kaip ir privalu, miestelio centre stovi liuteronų bažnyčia, kurią būčiau linkusi vadinti koncertų sale, mat per du mėnesius neužtikau, kad čia būtų laikomos mišios. Parapija turi 3 bažnyčias ir tik vieną kunigą, tad pamaldos vyksta retai. Kur kas dažniau bažnyčioje rengiami įvairūs koncertai.
Bet anokia čia bėda – kai noriu pabūti arčiau Dievo, sėdu ant dviračio ir po dešimties minučių – tik siaurutis kelias, uolos, tamsus fiordo vanduo, akmenys, debesų aptraukti kalnai ir miškai su troliais. O pastaruoju metu – dar ir lietaus balutės.
Kalnų ir debesų pasaka
Apie lietų užsiminti privalėjau. Mat prieš vykdama buvau įspėta: „Svarbiausia – turėk neperšlampamus drabužius ir guminius batus”. Rudenį čia lyja 24 valandas per parą. Laimė, šie metai neįprastai sausi, tad batus peršlampu ne taip jau ir dažnai.
Ir dar šis tas apie gamtą. Čia ji – valdovė. Tiesiog negali nuo jos atsiriboti, ji paveikia net vaizduotę. Bandau piešti, tačiau kalnai tiesiog stovi akyse. Pirmą kartą nuvykusi prie Jolster ežero nesąmoningai ėmiau giliau kvėpuoti, lyg bandyčiau įsiurbti reginį kuo giliau, kad tvirčiau liktų manyje. Atrodė, kalnai tuoj ims ir užgrius. Jie stūksojo čia pat, o praskriejantys debesys atrodė lyg riba, už kurios prasideda pasaka, Nikolai Asrup vaikystės prisiminimų persmelkti paveikslai, kur skamba Edvardo Griego „Trolių maršas” ir gyvena mitinės būtybės, kur pasaulis pilnas stebuklų.
Neseniai varčiau knygą apie žymiausius XX a. pradžios Norvegijos grafikus. Didžiausią įspūdį paliko N.Astrup. Niekaip negalėjau atsigrožėti jo medžio drožiniais, kurie pilni smulkiausių detalių, perpinti pasakų motyvais, vaikystės vaizdiniais.
O keisčiausia buvo iš vietinių sužinoti, jog menininko jaunystėje vaikai čiuožinėjo nuo kalno ant… N.Astrup kūrinių. Tada nevertintos „lentos” dabar tapo neįkainojamos.
Draugiška bendruomenė
Menas mane supa kasdien. Mat dirbu Nordic Artists centre – menininkų rezidencijoje. Mano pareigos paprastos – asistentė. Tvarkau biblioteką, registruoju knygas, žurnalus ir kitus leidinius, pradėsiu dirbti su tinklalapiu ( www.nkdale.no), padedu organizuoti įvairius renginius, taip pat padedu menininkams. Svarbiausia – būdama čia galiu bendrauti su įdomiais žmonėmis iš meno pasaulio.
Antai neseniai visi kartu vykome į parodą Vevring kaime, įsikūrusį kitapus kalnų, šalia atviriausio Norvegijoje fiordo Fordefjorden. Buvo gera stebėti, kaip visas kaimelis įsitraukęs į šį didžiausią jiems metų įvykį. Vieni dirbo prie meno kūrinių, kiti pardavinėjo bilietus, treti gamino maistą, kažkas sumedžiojo elnią, prigaudė žuvų po parodos organizuojamam vakarėliui.
Norvegija – kalnų ir fiordų kraštas. Sausumos kelių tinklas išsikerojo tik po Antrojo pasaulinio karo. Nors tie keliukai tokie siauručiai, kad dvi mašinos neprasilenkia, viena turi sustoti kelkraštyje ir praleisti kitą, bet vis geriau nei anksčiau. Seniau pas kaimyną už dešimties kilometrų valtele irtis tekdavo. Tad kaimai buvo izoliuoti gamtos, žmonės mažai keliavo.
Dar ir dabar norvegai gana sėslūs. Jaunimas išvažiuoja į didmiesčius mokytis, pradeda karjerą, bet vėliau vis vien grįžta į gimtąsias vietas. Todėl iki šiol pagal pavardę galima suprasti, ar žmogus kilęs iš šių, ar iš kitų apylinkių, mat dažnai pavardės susijusios su tam tikra vietove, sodžiumi, kaimu.
Dvi norvegų kalbos
Keisti tie norvegai, o dar keistesnė jų kalba. Mat Norvegijoje egzistuoja dvi oficialios rašomosios kalbos: nynorsk (naujoji norvegų, ją vartoja apie 10-20 proc. gyventojų) ir bokmaal (knygų kalba). Taip jau istoriškai susiklostė, kad Norvegija ilgą laiką buvo susijungusi tai su Danija, tai su Švedija. Taigi XVI-XIX a. oficiali rašomoji kalba buvo danų.
Šaliai ėmus siekti nepriklausomybės susirūpinta, jog reikia turėti tik savo, norvegų kalbą. Taip atsirado bokmaal, kuri labiau panaši į danų, ir nynorsk, paremta vietos tarmėmis, artimesnė senajai norvegų kalbai. Nors yra „išrastos” dvi rašomosios kalbos, jomis niekas nešneka – visur dialektai. O jie skiriasi taip, kad kai kada žmonės sunkiai besusikalba. Tačiau visada gali nutuokti, iš kurio regiono yra kilęs pašnekovas.
Ne skurdžiai, bet taupo
Norvegai tikrai nėra kuklūs. Vos atvykusi iš jų sužinojau, kad jie yra patys turtingiausi, bet, anot jų pačių, ne šykštuoliai. Tačiau man keista, kad taip dažnai, tikrai dažniau nei Lietuvoje, čia girdžiu, kad tas ar kitkas yra labai brangu. Taip ir nesuprantu, ar jie uždirba nepakankamai, ar tiesiog be paliovos galvoja, kad kitose šalyse pigiau.
Kad čia be proto brangu – nepasakyčiau, ypač lyginant jų ir lietuvių atlyginimus. Drabužiai kainuoja tiek pat kaip Lietuvoje, tik maistas 3-5 kartus brangiau. O vidutinis uždarbis neatskaičius mokesčių – apie 100 Lt per valandą.
Lietuviai – darbštūs
Prieš porą savaičių Askvolyje, kaimyninėje komunoje, vyko tarptautinis renginys, kuriame buvo pasakojama ir apie Lietuvą. Mat vietos žuvų perdirbimo fabrike neseniai dirbo 23 lietuviai. Dabar tik kelios merginos teliko.
Su viena jų teko susitikti. Atvirai sakant, nusivyliau. Pradėjau klausinėti įvairiausių dalykų, o ji vos sugeba lietuviškai atsakyti. Sako, gal geriau angliškai? Na jau ne, pagalvojau, kad jau lietuvės, tai kalbėsimės lietuviškai. O ji čia vos pusantrų metų yra praleidusi! Tačiau liūdniausia buvo, kai apie Lietuvą pasakojančiame stende pamačiau rusišką „matriošką”.
Vėliau sutikau statybose dirbantį lietuvį vaikiną. Girdėjau, čia dirba daug lietuvių, latvių, dar daugiau lenkų. Sako, mūsiškiai – geri darbininkai.
Savaitgalį praleidau miestelyje už 150 km nuo mano kaimo, kur buvo įžiebiamos kalėdinės lemputės. Gatvė atrodė tarsi iš filmų apie Kalėdas mažame kaime. Keista, kad Kalėdoms ruoštis čia pradeda itin anksti, parduotuvių lentynos buvo nukrautos šventiškais saldumynais jau pirmą lapkričio savaitę. Ir kalėdinio alaus atsirado.
Po viešnagės miestelyje pasukome namų link ir – tik vieną minutę pavėlavome į vienintelį tądien mano namų link važiavusį autobusą. Paprašėme jaunuolį pavėžėti iki kelto, kur tikėjomės pasigauti autobusą, bet – irgi pavėlavome vieną minutę.
Laimė, netrukus priplaukė kitas keltas, o jo belaukdamos radome žmogų, ketinantį važiuoti pro mūsų kaimą. Pasisekė…