Ar galėtumėt dabar pat nusimesti rūbus, atsisakyti artimųjų, patogumų ir be jokio ateities „scenarijaus”, net be vilties iškeliauti ieškoti Dievo ir skelbti Dievą? Berti į lėkštę sriubos saują ar dvi pelenų – kad nebūtų „per skanu”? Sotintis nuo alkio, linksmintis nuo smūgių? Siekti neįmanomo taip, kaip siekė šventasis Pranciškus Asyžietis? Tai, ką subtiliai brolio Leono vardu aprašė Nikos Kazantzakis knygoje „Dievo neturtėlis”, protu sunku suvokti. Betgi „<...> prote sėdi Šėtonas, tik širdyje – Dievas; širdis beraštė, ji knygos nepažįsta” (p. 209).
Graikų rašytojas N.Kazantzakis (1885-1957), lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas iš knygų „Vėl Kristų kala ant kryžiaus” (1964), „Paskutinis gundymas” (1997), „Asketika: Salvatores Dei” (2001), „Kapitonas Michalis” (2002), savo kūryboje stebi ir vaizduoja žmogiškumą, aiškinasi paslaptingus santykius tarp Dievo ir žmogaus. Jo tekstai gimdo abejones, klausimus; provokuoja.
„Laikas tekėjo kaip vanduo, čiurleno kaip upelis, ir mes čiurlenome kartu su juo <...>” (p. 66), – rašo brolis Leonas („Dievo liūtukas”), fiksuojantis menkiausią Pranciškaus sielos virptelėjimą, kiekvieną susitikimą, pokalbį, meditaciją; nepaklystantis dienų ir metų slinktyje, dienų ir naktų kaitoje. Brolis Leonas ir šventasis Pranciškus – tai kūnas ir dvasia. Maištas ir nuolankumas. Palydovas ir misionierius.
Pranciškaus artėjimas dievop – sudėtingas, kankinantis, sekinantis. Dievo keliami reikalavimai NEŽMONIŠKAI dideli, netgi šiurpinantys. Dievui vis negana – jo lieptas Pranciškus šoka ir dainuoja miesto aikštėje, skelbia naują „Nesąmonę”; dėkoja jį mušantiems, bučiuoja raupsuotuosius, nes gal tai, kuo bjaurimės, yra Dievas; nes gal pamišimas yra Dievas?
„Dievo neturtėlis” – tai sudėtingas Pranciškaus virsmas iš lengvabūdžio plevėsos; naivaus, už ydas ir nuodėmes save baudžiančio jaunuolio į nuolankiai atsidavusį tikėjimui, asketiškai gyvenantį šventąjį. „Ar įmanoma visoms sieloms išaiškinti Dievo žodį?” – klausiama. Siek neįmanomo – toks Pranciškaus credo.
Tai ieškojimų ir abejonių knyga. Belsdamasis į namus, keliaudamas į Romą, Rytus, pasislėpęs olos tamsoje ir laimindamas brolius Porciunkulės šabakštyne, Pranciškus ieško Dievo ir abejoja juo. Bijo abejoti ir abejonių vedamas ieško. Knygos vertėja Dalia Staponkutė pastebi, kad Kazantzakis „lygina Dievą su tokia klastinga, nenuspėjama ir nepavaldžia būtybe kaip laukinis žvėris, o Dievo paieškas – su medžiokle. Užsimeti lanką su strėlėmis ant peties it pirmykštis žmogus ir leidiesi medžioklėn. Nežinai, kas tavęs laukia ir kokį žvėrį sutiksi, negalvoji, ar grįši gyvas”.
Tai ramiu tonu pasakojama, bet nepaprastai aistringa knyga. Kaip tik tinkama advento meditacijoms.