Po dvidešimties metų pertraukos, gruodžio 15 dieną Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje vėl atidaryta klaipėdiečio Liudviko Natalevičiaus tapybos darbų paroda.
Nors pirminė muziejininkų idėja buvo pakabinti vos keturis dailininko paveikslus, paskutinę akimirką jis atsinešė į ritinius suvyniotas berėmes drobes. Ir autorius visai nepyko, menotyrininkės Kristinos Jokūbavičienės pavadintas didžiausiu uostamiesčio stagnatoriumi, mat nesiekia savo darbais atsinaujinti kitaip, išskyrus nuolat kintančia forma. Tačiau jo darbai išlieka kupini mistikos ir aistros.
Kurdamas ir rengdamas parodas, L. Natalevičius savo kūrinijai ieško ypatingos aplinkos ir erdvės. „Išilginti, aukštyn besistiebiantys, su vertikaliu formatu lenktyniaujantys figūrų siluetai, baugūs šešėliai, nematerialūs „pavidalai” savo plastika bei miražišku pulsavimu drobes paverčia paslaptingais akivarais”, – sakė menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Jis šiuos kūrybinius ieškojimus pavadintų ne kuo kitu kaip kūrybinėmis būsenomis. Todėl paveikslai neturi pavadinimų.
„Ryškiaspalvių dėmių varvenos asocijuojasi su Nukryžiuotuoju, pieta, apraudojimo scena, ir Natalevičiaus tapyba primena religinio žanro barokinę tapybos klasiką bei didžiuosius ispanus – Zurbaraną ir El Greco. Natalevičių lietuviškuoju El Greco pavadinčiau dėl jaukios, „kaulus laužančios” figūrų deformacijos, abstraktaus santykio su religiniu potyriu ir stilistinio universalumo. Dailininko tapyba – itin lakoniška, glaudžiai suspausta į daugelį trumpų seansų, kūrybinių priešokių. Vienu metu tapo po keliolika darbų. Taip atrandamos naujos spalvų dermės. Stebėtina, bet šių kuklių išraiškos priemonių pakanka bevardžius figūrų griaučius atplėšti nuo drobės paviršiaus. L. Natalevičiaus stilistikoje vienodai svarbu aistra ir misticizmas, ir neabejotinai kiekvieną kūrybos etapą nuo tik užgimusios minties lydinti drama. Nuo grunto juodumos iki paskutinio potėpio švytėjimo”, – sakė menotyrininkas.