Įvaikis nori būti išnešiotas širdyje

Pristigusieji kantrybės įvaikinimo procedūrai vargu ar jos turės svetimam vaikui auginti

Teiginiai, kad įvaikinimą stabdo įvairios biurokratinės kliūtys – neišmanančiųjų įvaikinimo esmės sukurtas mitas. Specialistai aiškina, kad tai nesunkiai sutvarkoma, 6-9 mėnesius trunkanti procedūra. Tiek laiko turi praeiti ir tam, kad šeima tinkamai pasirengtų, subręstų naujo žmogaus atėjimui į jos gyvenimą. Antraip įtėviai gali nusivilti, o vaikas patirs dar vieną neišdildomą traumą.

Mielai paimtų ir antrą įvaikį

„Man ji tokia sava, neįsivaizduoju, kad ne aš ją pagimdžiau. Dabar mano meilė tikram sūnui ir įvaikintai mergaitei niekuo nesiskiria”, – pasakoja 29 metų kaunietė Asta Paužienė, kuri kartu su vyru prieš trejus metus įsivaikino vienų metukų Aistę.

Jauna Astos ir Edvino Paužų šeima tuo metu jau turėjo 4 metų sūnų Vilių. Paimti mergaitę iš vaikų namų juos paskatino vien tik noras padaryti gera. Aistė pasakoja, kad jų troškimas išsipildė neįtikėtinai greitai – netruko nė pusės metų. Tiesa, šeima iš pradžių norėjo maždaug trejų metų įdukros. Pirmiausia jiems buvo pasiūlyta metukų mergaitė. Atsisėdusi būsimai mamai ant kelių, Aistė įsikibo taip tvirtai, kad Paužams nebeliko abejonių, kas ateis į jų šeimą.

Asta džiaugiasi, kad apie savo ketinimus nieko nepasakojo aplinkiniams. „Išsiuntinėjome visiems žinutes, kad Vilius turės sesutę. Visi manė, kad aš laukiuosi, stebėjo mano pilvą. Kai parsivežėme Aistę iš kūdikių namų, reakcijos buvo labai įvairios”, – prisimena jauna mama. Aistė sako, kad bendradarbėms teko labai ilgai įrodinėti, kad už įvaikintą mergaitę ji negauna jokios materialinės naudos. Nepasitenkinimą rodė ir kai kurie artimi giminaičiai. „Tai buvo dvasingi žmonės, manėme, kad bent iš jų sulauksime palaikymo”, – dabar jau su šypsena pasakoja kaunietė.

Aistė su vyru ir dviem atžalomis gyvena dviejų kambarių bute, šeimos mėnesinės pajamos – apie 3 tūkst. litų. Jei įsigytų didesnį būstą, pasak Aistės, ji mielai gimdytų dar vieną vaiką arba paimtų jį iš vaikų namų. „Vaiko šypsena atperka viską”, – teigia jauna moteris. Jos pavyzdys užkrėtė vieną draugę, kuri, nors ir netekėjusi, paėmė globoti mergaitę.

Ilgai trunkančios procedūros – išpūstas burbulas

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai sulaukia nemažai priekaištų dėl ilgai trunkančio ir pastangų reikalaujančio įvaikinimo proceso. „Kažkada galvojau įsivaikinti, bet kuo toliau gilinuosi, tuo labiau praeina noras tai daryti. Kol nesibaigs biurokratija, tol ir neimsiu vaikelio”. „Kodėl žmonėms, norintiems įsivaikinti, reikia nueiti visą kryžiaus kelią? Kol surinksi visus popierius, noras turėti vaiką dings. Ar neužtektų pokalbio su psichologu, pažymos apie nuosavą būstą, pajamas?” „Užauginau keturis vaikus. Visi mokosi, kultūringi. Norime pasiimti kūdikį iš vaikų namų. Kam reikia dar gaišti laiką ir lankyti paskaitas?” Tokių ir panašių pasisakymų galima perskaityti įvaikinimo tarnybos interneto svetainėje.

Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Birutė Daugėlienė nemano, kad kur nors pasaulyje įvaikinimo procedūra trunka trumpiau nei pas mus. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje šeima tikrinama maždaug metus. Lietuvoje šeimos vertinimo procedūra užtrunka 3-6 mėnesius, taigi įvaikinimas, optimaliu atveju, gali trukti 6 mėnesius.

„Suklysti negalima. Jei šeima bus įvertina paviršutiniškai, kur garantija, kad vaikas nebus paliktas antrą kartą?” – retoriškai klausė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja. Pasak jos, yra tokių, kurie įvaikinimo procedūrą pradeda „ne nuo to galo”: nuvažiuoja į vaikų namus, pamato vaiką ir nusprendžia, kad nori šito ir ne jokio kito vaiko ir pageidauja gauti kuo greičiau. Tuomet Vyriausybės nustatyta tvarka jiems atrodo vilkinanti.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovai teigia, kad globos ar įvaikinimo atveju pirmiausia paisoma vaiko, o ne šeimos interesų. „Ne šeimai ieškomas vaikas, o vaikui šeima”, – patikslina tarnybos vyr. specialistė Danutė Krell.

Specialistų įsitikinimu, šeima turi subręsti naujo šeimos nario atėjimui, jį turi priimti ne tik vedama emocijų, bet ir proto. Taigi įvaikinimo procedūra, užtrunkanti tiek, kiek ir kūdikio atėjimas į pasaulį, gali būti į naudą.

Pasiryžta rečiau, bet tvirčiau

Nusprendusios įsivaikinti mažylį šeimos savo ketinimų atsisako labai retai. Vaikų gerovės centro „Pastogė” įvaikinimo tarnybos socialinės darbuotojos Rasos Matiženok teigimu, dauguma įtėvių – nevaisingos šeimos.

Šiais metais „Pastogėje” buvo suformuotos trys potencialių įtėvių grupės po 5-6 šeimas. Mokymai trunka 2-3 mėnesius. Iš viso surengiami 9 susitikimai, t.y. po vieną į savaitę tėvams patogiu laiku. Pasak D.Matiženok, atėjusieji į „Pastogę” dažniausiai būna iš anksto nusiteikę, kad įvaikinimas yra ilga ir sudėtinga procedūra. Pradėjusieji šį kelią, pasak socialinės darbuotojos, įsitikina, kad taip nėra. Vis tik daugelis į įvaikinimą žiūri skeptiškai.

„Atsižvelgiant į statistikos duomenis, jog nevaisinga kas penkta šešta šeima, įvaikinimo mastai labai menki”, – sako „Pastogės” atstovė.

Šiais metais Kaune jauniausiam įtėviui buvo 25, vyriausiam – 45 metai. Dauguma pageidauja kūdikių iki 1 metų, dažniausiai – mergaičių. Šiais metais norimo amžiaus įvaikius rado visi.

Pastaruoju metu atsiranda šeimų, kurios pareiškė norą įsivaikinti jau antrą be tėvų likusį vaiką. Joms jau nebūtina išeiti tuos pačius mokymus, taigi įvaikinimas trunka dar sparčiau.

Vietoje paskaitų – darbas grupėse

„Pastogės” Globojančių šeimų tarnybos vedėja Daiva Matulevičiūtė pasakoja, kad potencialiems globėjams mokymai rengiami du kartus per metus – rudenį ir pavasarį. Neseniai kursus baigė 7 šeimų grupė. Kartais čia pageidauja mokytis ir rajono gyventojai, bet jiems vietų ne visada užtenka. Stengiamasi, kad grupę sudarytų ne daugiau kaip 15 žmonių, antraip darbas būtų nekokybiškas. Mokymų metu atsisakyta paskaitų formos. Šeimos dalyvauja grupiniame darbe, analizuoja įvairias situacijas, su kuriomis gali tekti susidurti ateityje. Jei globoti ar įvaikinti nepilnametį ruošiasi pilna šeima, mokymus privalo lankyti abu sutuoktiniai.

Pasak D.Matulevičiūtės, mokymų metu dalis žmonių apsigalvoja būti globėjais, nes suvokia, kad vaiko globa – ne tik laisvalaikio praleidimas: keičiasi gyvenimo būdas, tenka padėti vaikui spręsti jo problemas, reikia gydyti patirtas psichologines traumas.

Globėjų veto įvaikinimui

Kas geriau – globa šeimoje nuo kūdikystės ar įtėviai visam gyvenimui? Su šia dilema susiduria tėvų paliktais vaikais besirūpinantys specialistai. Atsižvelgiant į vaiko interesus, siekiama, kad nuo pat kūdikystės jis augtų šeimoje, dėl to dažnai pasirenkama globos forma. Globą įforminti lengviau nei įvaikinimą. Tačiau tolesnę galimo įvaikinimo procedūrą stabdo teisės aktuose esanti nuostata, kad įvaikinant reikia gauti ne tik biologinių tėvų, bet ir globėjų sutikimą. Šie, kaip teigia Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja, paprastai atsisako jį duoti.

„Dauguma pageidauja globoti kūdikius, kurie nereikalauja daug pastangų, kelia nedaug problemų. Kai vaikui sukanka 6-7 metai, šeimos neretai atsisako globotinių teigdamos, kad nesusitvarko su jais ir pan. Tada vaikai vėl atsiduria institucijoje, o galimybė, kad juos kas nors įvaikins, nebe tokia didelė, kaip kūdikystėje”, – pasakoja B.Daugėlienė. Mažylių įvaikinimo procedūra taip pat užvilkinama tuo atveju, jei vaiko biologiniai tėvai nėra davę arba nenori duoti sutikimo įvaikinimui.

Rodikliai gerėja

Šiais metais Lietuvoje pasiektas dešimtmečio įvaikinimo rekordas. Gruodžio 6 dienos duomenimis, 93 lietuvių šeimos įvaikino šimtą be tėvų globos likusių vaikų. Spėjama, kad tai lėmė įvairios akcijos, reklamos ir galbūt besikeičiantis visuomenės požiūris.

Beveik dešimtmetį Lietuvos piliečių įvaikintų vaikų skaičius per metus nesiekdavo šimto. Pernai lietuviai įvaikino 88 vaikus, užpernai – 93, 2003-iaisiais – 61 vaiką. Beje, dar 114 vaikų šiais metais išsivežė 82 užsieniečių šeimos.

Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos duomenimis, šiais metais naujus tėvus lietuvius rado 28 vaikai, dar 4 įvaikinimo bylos, kaip tikimasi, teisme bus išspręstos šiais metais. Pernai Kaune įvaikinta 15, užpernai – 28 vaikai.

Įvaikintas nepilnametis įgauna biologinio vaiko statusą, gali paveldėti įtėvių turtą, tai negrįžtamas procesas. Nuolatinė globa trunka tik iki pilnametystės, globotiniai neturi paveldėjimo teisės, jų išlaikymui šeimos per mėnesį gauna 500 litų. Pernai Kaune globoti vaikus ryžosi 68 šeimos, užpernai jų buvo 109. Praėjusiais metais šeimose iš viso buvo globojami 523 vaikai, 274 augo valdiškose institucijose, 43 – šeimynose.

Privalomi mokymai rajone kartais aplenkiami

Kauno rajone nuo kitų metų turėtų pradėti veikti socialinių paslaugų centras, kuriame planuojama rengti ir įtėvius bei globėjus. Iki šiol, pasak laikinai einančios Kauno rajono vaiko teisių apsaugos vedėjos pareigas Sigitos Mockienės, potencialūs įtėviai ir globėjai kursus lankė Kaune įsikūrusiame vaikų gerovės centre „Pastogė”. Dėl vietų stygiaus ne visi įtėviai galėjo mokytis. Rajono vaiko teisių apsaugos tarnyba neturi psichologų, kurie atliktų parengiamąjį ir šeimos tikrinimo darbą. Praleidusi šią stadiją, viena jauna šeima pageidaujamą mergaitę įsivaikino itin greitai – per 3 mėnesius.

Pasak S.Mockienės, įvaikinimo rodikliai galėtų būti geresni, žmones reikia labiau šviesti. Kauno rajono gyventojai šiais metais įsivaikino 3 nepilnamečius, dar viena byla yra teisme. Pernai ir užpernai naujas šeimas rado po 2 vaikus. Pernai Kauno rajone globai paimti 25 vaikai, užpernai – 56.