Žaliajai revoliucijai nepasirengę politikai ir verslininkai rizikuoja būti nublokšti į visuomenės pašalį. 2007-uosius siūloma paskelbti Atsakomybės už aplinką metais.
„Pakaks delsti. Suvienykime jėgas mūsų krašto gamtai saugoti”, – ragino Vilniuje surengtos konferencijos „Pramonės dialogas su aplinka: kaip išugdyti atsakomybę už aplinkosaugą?” dalyvius Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir koncerno „Achemos grupė” prezidentas Bronislovas Lubys.
Šie vieno garsiausių šalies pramonininkų žodžiai būtų buvę vargiai įmanomi prieš keliolika metų, kai protesto mitinge prie Jonavos azotinių trąšų gamyklos, kuriai Lubys daug metų vadovavo, ugningas kalbas rėžė Lietuvos žalieji. Neįprastas šis šalies chemijos pramonės lyderio kvietimas net ir dabar. Tačiau prisiminkime seną tiesą: negailestingais rinkos laikais išgyvena tik tie, kurie sugeba mąstyti netradiciškai.
Koncerno „Achemos grupė” įmonės – AB „Achema” (buvusi Jonavos azotinių trąšų gamykla), taip pat AB „Lifosa” (buvusi Kėdainių chemijos gamykla) ir „Mažeikių nafta”, sovietiniais laikais garsėjusios kaip vienos didžiausių šalies gamtos teršėjų, pastaraisiais metais ne tik atsikratė šios etiketės, bet net spaudžia šalies valdžią labiau rūpintis aplinkosauga.
Šios galingos, šimtais milijonų litų apyvartą skaičiuojančios bendrovės šių metų pradžioje pasirašė bendradarbiavimo su Aplinkos ministerija memorandumą. Dabar jos pasiūlė dar vieną idėją: pasirašyti nacionalinį Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Aplinkos ir Švietimo bei mokslo ministerijų susitarimą skatinti aplinkosaugą, o 2007 metus Lietuvoje paskelbti Atsakomybės už aplinką metais.
Šiame dokumente valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir pramonės įmonės raginamos bendradarbiauti saugant aplinką, o pramonės įmonės – investuoti lėšų į gamtosaugą. „Achemos grupė” jau įsteigė aplinkosaugos fondą. Kol kas jame 300 tūkstančių litų, žadama šią sumą padidinti.
Vaikus ugdyti nevėlu
Koncerno „Achemos grupė” surengtoje konferencijoje, kurioje dalyvavo pramonės įmonių ir šalies aplinkos apsaugos bei švietimo įstaigų vadovai, aiškintasi, kaip paversti Lietuvą, pasak Lubio, šiek tiek geresne vieta gyventi.
„Dabar didžiausias Lietuvos teršėjas – ne pramonė, o transportas. Kodėl neribojama gabenti į šalį senus automobilius? Net Rusija įvedė didelius muito mokesčius senesnių kaip 10 metų automobilių importui, o Lietuvoje daug mašinų yra 20 ir daugiau metų”, – kritikavo pramonininkų vadovas.
Jis siūlė vystyti ekologiškas energetikos šakas, teikti pramonės įmonėms mokesčių lengvatas, kad jos mažiau terštų aplinką, o ne pardavinėtų teršalų išmetimo kvotas Vakarų šalims, kas pastaruoju metu Lietuvoje tapo madinga.
Aplinkos ministras Arūnas Kundrotas paaiškino, jog aplinkosaugininkai mėgino riboti senų mašinų importą į šalį, tačiau politikai nesutiko. „Kai šalyje tiek daug rinkimų, niekas nesiryžta būti nepopuliarus”, – pasišaipė iš savo kolegų Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas.
O švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė priminė, jog meilę gamtai reikia ugdyti nuo mažų dienų. Aplinkosauga yra įtraukta į Švietimo plėtros strategiją, moksleivių ugdymo programas, tačiau, pasak ministrės, daugelis šių programų nuobodžiai vienodos.
„Aplinkosaugą reikia vaikams ugdyti praktiškai, ir kuo anksčiau, tuo geriau, – palaikė ministrės žodžius Alytaus rajono Vidzgirio vidurinės mokyklos mokytoja Janė Liutkienė. – Daugelis jūsų, čia susirinkusių, jau per seni iš esmės pagerinti gamtosaugos būklę. Tai padaryti galės tie, kurie dabar dar maži. Tačiau pratinti juos mylėti gamtą reikia jau dabar, ir laukiame jūsų paramos, lėšų bei pavyzdžio”.
Kodėl žmonės pasyvūs?
AB „Lifosa” generalinis direktorius Jonas Dastikas mano, jog aplinkosaugoje dabar – akimirka prieš startą. O jis būtinas: Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimo kompanijos „Spinter tyrimai” neseniai atlikta apklausa parodė, jog didžioji visuomenės dalis gamtosaugoje yra pasyvi.
Didžiausios šalies chemijos pramonės įmonės „Achema”, „Lifosa” ir „Mažeikių nafta” aplinką pastaraisiais metais teršia mažiau, negu reikalauja Europos Sąjungos normatyvai, kurie yra bene griežčiausi pasaulyje.
„Tačiau beveik pusė šalies piliečių šiais rodikliais netiki ir gamtosaugos būklę vertina kaip blogėjančią, nemaža dalis net įsitikinę, jog chemijos pramonės įmonės – tai kažkas panašaus į Balio Sruogos „Dievų miške” aprašytas nacių dujų kameras, o šiose įmonėse dirbantys žmonės – vaikščiojantys skeletai”, – juokavo Dastikas.
Jo nuomone, šiuos stereotipus ir informacijos vakuumą pašalintų geras ekologinis švietimas bei aktyvi reklama, tačiau jų stinga. Tad nenuostabu, jog apklausos rezultatai parodė ir tai, kad dauguma žmonių aplinkosaugą supranta tik kaip „Nešiukšlinu”, „Nelaužau medelių”, o aktyviai gamtą puoselėja (sodina augalus, tvarko aplinką ir pan.) maža dalis apklaustųjų.
„Už aplinkosaugą dabar atsakingi visi, vadinasi – niekas. Šią situaciją pakeistų tik sutartinės valstybės, visuomeninių organizacijų ir pramonininkų pastangos įpakuoti aplinkosaugos „prekę” taip gražiai, jog ji visuomenei taptų patraukli, madinga ir geidžiama”, – verslininkams gerai suprantama kalba dėstė bendrovės „Lifosa” vadovas Dastikas.
Grėsmė gamtai vėl didėja
Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros vedėjas profesorius Romualdas Juknys priminė, kad Lietuvos ekonomika, „buksavusi” pirmaisiais nepriklausomybės metais, dabar sparčiai auga. „Jau vėl didėja grėsmė gamtai”, – perspėjo mokslininkas.
Antai išmetamų į orą teršalų kiekis sunaudotos energijos vienetui per 1990-2005 metus sumažėjo nežymiai ir viršija šį ES šalių senbuvių rodiklį apie 2,5 karto. Kai kurių teršalų į orą dabar išmetama net gerokai daugiau negu anksčiau – per pastaruosius dvejus metus azoto oksidų padaugėjo 26 proc., dulkių – 33 proc.
Daugiau negu du trečdaliai Lietuvos žmonių gyvena sovietmečiu statytuose blokiniuose namuose, kuriems šildyti reikia dvigubai daugiau energijos (taip irgi teršiama aplinka) negu analogiškas gamtos sąlygas turinčiose ES šalyse senbuvėse, o atnaujinami šie namai ir šilumos tinklai lėtai. Rūšiuojama ir perdirbama mažai buitinių atliekų – dauguma jų vežama į sąvartynus.
Inžinerinės ekologijos asociacijos prezidento Rimanto Budrio nuomone, nemažai aplinkosaugos problemų Lietuvoje kyla todėl, kad nėra gamtosaugos normatyvų arba jie pasenę.
Ne prievolė, o malonumas
Ar naudinga saugoti gamtą? Kaip aplinkosaugą padaryti ne prievole, bet pelno šaltiniu? Ar toji nauda atsvers kaštus? Į šiuos dabar daugeliui verslininkų rūpimus klausimus atsakė Vilniaus universiteto docentas Linas Čekanavičius. Pasak jo, labiau pasigilinus paaiškėja, jog aplinkosauga yra ekonomiškai naudinga.
„JAV Santa Barbaros universiteto mokslininkai apskaičiavo svarbiausių vadinamųjų pasaulio aplinkos paslaugų – deguonies, maisto ir panašiai – ekonominę vertę. Paaiškėjo, jog ji siekia 33 trilijonus JAV dolerių, o pasaulio BGP (bendrasis globalus produktas) sudaro tik 18 trilijonų dolerių”, – pranešė Čekanavičius.
Panašias išvadas padarė ir britų mokslininkas Nicholas Sternas savo naujojoje garsiojoje studijoje apie ekonominius klimato kaštus. Pasak Sterno, sumažinti šiltnamio dujų išmetimus ir stabilizuoti jų kiekį atmosferoje ties nepavojinga riba iki 2050 metų kainuotų 1-3,5 proc. BGP. To nepadarius, tikėtina BGP netektis sudarytų 5-10 proc., o vartojimo galimybės sumažėtų 5-20 proc.
Daug politikų ir verslininkų jau suvokė, kaip aplinkosaugą iš nemėgstamos prievolės padaryti patrauklią. Antai Danijoje namų ūkis ir pramonė apmokestinti nemažais mokesčiais už anglies dvideginio išmetimą į atmosferą, tačiau iš dalies šių mokesčių padengti naftos ir dujų akcizai. Buvo padidinti ir „žalieji” mokesčiai už benziną, dyzelinį kurą, elektrą, vandenį, polietileno pakuotes, atliekas, tačiau sumažinti darbo pajamų, socialinio draudimo bei kiti svarbūs mokesčiai, todėl danai tapo suinteresuoti sergėti gamtą.
Išgelbėtų tik saikas
Ryšių su visuomene agentūros „Euro RSCG PR” vadovas Saulius Majauskas ir pasaulinės televizijos tinklo „MTV Baltic Networks” atstovas Tomas Ramanauskas atkreipė dėmesį, jog dabartiniai vartotojai, ypač jaunimas, vadinamoji MTV karta, jau kitokie: jie studijuoja produktų etiketes ir vis tiek niekuo nepasitiki, jiems atrodo, kad jais manipuliuojama, politikus ir verslo korporacijas jie laiko grobuonimis. Tokių skeptikų kol kas tik trečdalis žmonių, tačiau ilgainiui jų įpročiais užsikrečia likusi visuomenės dalis.
Išeitis vienintelė – žalioji revoliucija. Ir ji daugelyje pasaulio šalių jau vyksta: Europoje, Amerikoje ir kituose žemynuose vis daugiau dėmesio skiriama sveikai gyvensenai ir ekologijai. Naujieji „žalieji” vartotojai pasiryžę mokėti net iki 20 proc. daugiau už ekologiškas prekes ir produktus. Vadinasi, verslui atsiveria naujos didelės galimybės, ir kas jomis pasinaudos – laimės. JAV „žalioji” rinka sudaro jau daugiau kaip 200 mlrd. dolerių.
O psichiatras Raimundas Alekna perspėjo, jog būtina ne tik radikaliai mažinti transporto ir pramonės taršą, bet ir asmeninį vartojimą. Ir ne tik todėl, jog jau 2050 metais žmonijai prireiks dvigubai daugiau išteklių nei planeta gali pateikti. Mūsų vartojimo išlaidos kasmet padidėja apie 10 proc., nes bloga savijauta, prasta nuotaika, fizinis ir dvasinis nuovargis skatina gerti alkoholį ir rūkyti, persivalgyti, pirkti nereikalingus daiktus. „Sveikatos tėvas – saikas” – priminė gydytojas Alekna.
Konferenciją apibendrinęs šalies Pramonininkų konfederacijos vadovas Lubys akcentavo, kad tie verslininkai, kurie laiku prisitaiko prie žaliosios revoliucijos, laimi konkurencines kovas. „Rusijos mokslų akademija pranašauja, kad netrukus, 2010 metais, prasidės ir 25 metus truks ne klimato atšilimas, o atšalimas. Kad ir kaip ten būtų – mūsų investicijos į aplinkosaugą sugrįš su kaupu”, – nuramino kolegas Lubys.