Ankstyvos sutemos, ilgiau deginamas žiburys ragina prisiminti senus trobos darbus, rankdarbius – tą kūrybą, kuriai vasarą, kai žaliuoja ir žydi gamta, laiko beveik nebelieka.
Tuomet svarbu prisižoliauti, prisišienauti, prisišiaudauti, kad ramybės metą, kai aplanko kūrybinės mintys, po ranka būtų ir priemonių joms išreikšti.
Skuodo rajono Prialgavos kaime gyvena ūkininkai Vladislava ir Bronius Mockevičiai. Turi savo namelį, dirba savo žemę ir vis padūsauja, kad jėgos mažėja.
Šeimos galvai lūžo koja ir nebesugijo taip, kaip kad jaunam sugytų. Teko atsisakyti sunkiųjų ūkio darbų ir gyvulių – juk negalima vien ant moters pečių visko užkrauti.
Vladislava Mockevičienė vien ūkio darbais niekada nesitenkino. Jos rankos šaukte šaukiasi ką nors sukurti iš šiaudų, siūlų, skiaučių – iš bet ko, ką galima pinti, siūti, narplioti, jungti. „Daryk, ir kas nors vis tiek išeis!” – užtikrino Vladislava.
Iš skiaučių ji padaro paukščius – kaip gyvus! Angelus mėgsta išsiuvinėti. Suskaičiavome net 33 angelus, sklandančius po jos namus. Bet daugiausiai visokių dirbinių Vladislava yra sumeistravusi iš šiaudų.
„Iš tokio niekam nereikalingo nieko”, – kaip ji pati sako. Daugiausiai pina žirgus, pakinkytus į karietas. Jose sėdi šiaudiniai karaliai, kunigaikščiai.
Nupina ir šiaudų aukso rėmelius fotografijoms ir vazas gėlėms, rankines, brangenybių dėžutes. Pina ir pastatus – kaimiškas sodybas, net bažnyčias. Gėrėjomės Šačių bažnyčia – su dviem bokštais ir visais langais.
Vladislavos namai išpuošti nėriniais. Užuolaidos, staltiesės, staltiesėlės, pagalvėlės – viskas pabuvę jos rankose, vąšeliu nunerta. Dar ir senoviškų dainų Vladislava gausybę moka.
Meniškoji moteris papasakojo, kad augo gausioje šeimoje. Iš dvylikos brolių ir seserų užaugo septyni. Kiti mirė maži.
„Tuomet paprasti žmonės tik iš savo darbštumo išgyvendavo, prasigyvendavo. Visa šeima buvo linkusi padaryti ką nors daugiau ir kitaip nei kiti”, – prisiminė pynėja.
Jos brolis, šviesaus atminimo Stanislovas Untulis, buvęs medžio drožėjas. Tik niekas nematė, neįvertino jo kūrybos. Dirbinius laikė bet kur – maiše, numestame prie burokų. Gyveno dūminėje pirkioje be krosnies. Tačiau kokie šviesūs ir išraiškingi jo išdrožti šventuolėliai! Apipelijo, apipuvo.
Šio brolelio jau nebėra gyvo, tačiau iš tų maišų išsaugoti keli jo dirbiniai liudija, kad tai buvo nemenkas talentas. Jis mokėjo ir šiaudų sėtuves, ir kitokius rakandus labai dailiai pinti. Kitas brolis Petras buvęs geras klumpių meistras.
Pažvelgs į koją ir atitaikys visus išlenkimus medžio apave. Brolis Kastis įspūdingas „ličynas” (kaukes) meistraudavęs. Anicetas buvęs šiaučius – batus mokėjęs siūti. Mama Emilija buvus garsi „per kelias parakvijas” audėja. O mokėti gerai austi – ir dailė, ir matematika. Daug ką vaikai paveldėjo iš jos gabumų.
Vladislavos žmogus Bronius, bajorų palikuonis, savo žmonos nei peikia, nei giria. Tik, sako, ką aš padarysiu, kad ji tokia yra. Vasarą, kai jau patys plačiai nebeūkininkauja, vis tiek eina tartis pas žmones, kad leistų šiaudų nusipjauti. Šie tinka pynimams tik iki žydėjimo. Vėliau jau ne.
Prialgaviškis mėgsta pasidžiaugti šiandienine Lietuvos nepriklausomybe.
„Geriau nereikia! Esu laisvas! Turiu savo žemę, savo kiaules, avis ir ėriukus! Savo arklį ir visą inventorių prie jo. Niekas nekomanduoja, kada ką turiu daryti. Tik duoną ir druską perkame”, – sakydavo ūkininkas.
Blogai, kad koja nelaiku nulūžo ir sugyti „kaip žmogui” nebenorėjo.
Mockevičiai – bajorų giminė. Bronius dar pasidžiaugia dviem išlikusiomis obelimis, kurias jo tėvas Juozapas sodino, o visa kita – jau šiais laikais užgyventa.