Istorijos pamokos: ką Lietuvai davė perversmas

1926-ųjų gruodžio 17-osios valstybės perversmo vertinimas – už ir prieš

1926 metų gruodžio 17-osios perversmas istorikų ir politikų vertinamas įvairiai. Dar ir šiandien iškyla klausimų, į kuriuos mėgina atsakyti tiek istorijos tyrėjai, tiek politikai.

Ar perversmas iš tiesų sunaikino pradėjusius stiebtis demokratijos daigus? O gal tai buvo gerai apmąstytas patriotiškai nusiteikusių jaunų karininkų mėginimas užkirsti kelią kairuoliškiems valstybės siekiams atverti kelią bolševizmui?

Nebuvo šlovinga diena

Egidijus Vareikis, politologas:

– Gruodžio 17-osios valstybės perversmas nebuvo šlovinga diena Lietuvos istorijoje. Žvelgiant šių dienų akimis tuometinį pasikėsinimą į demokratiją derėtų vertinti negatyviai. Vertinant 80 metų senumo įvykį bei aplinkybes nereikia pamiršti, kad tuomet nebuvo stiprių demokratijos įsitikinimų mūsų kontinente. Po Pirmojo pasaulinio karo tie demokratiniai procesai tebuvo vos juntami, o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daug kur buvo įsitvirtinęs autoritarinis režimas.

Ne išimtis buvo ir Lietuva, nors tame kontekste mūsų valstybė nebuvo blogiausia. Juk neblogai klostėsi ekonominis gyvenimas. Pats perversmas yra blogis, bet jų būta nemažai. Toks tuo metu buvo politikos veidas. Tai turėjo įtakos tolesnei šalies raidai, neatmetant išmoktų pamokų.

Jų buvo keletas. Valdžia iki 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo Lietuvoje buvo silpna, nepakankamai rūpinosi valstybės institucijų saugumu ir neturėjo autoriteto. Jei valdžia išrinkta demokratiškai, ji privalo būti atsakinga už valstybės gyvenimą. Demokratija suteikia ne tik laisvę valdyti, bet ir užkrauna atsakomybę.

1926-ųjų pabaigoje valdžia Lietuvoje nebuvo autoritetas. Kitas dalykas, kad kai kurios dešiniosios partijos tyliai palaikė perversmininkus ir pritarė jiems. Tiesa, kiek vėliau ir pačios partijos nukentėjo dėl to, kas įvyko. Visuomenė taip pat tyliai stebėjo įvykius iš šalies. Nebuvo jokių protestų, kad perversmas nelegalus ir smerktinas.

Antra pamoka būtų tokia: jei kam nors ir atrodo, kad perversmas gali išgelbėti šalį, vis dėlto tai nėra geras būdas perimti valdžiai. Visuomenė, kaip minėjau, buvo abejinga. Žmonės tai priėmė kaip įvykį, ir tiek. Mums reikia demokratijos ir atsakomybės, nereikia gundytis nedemokratiniais būdais keisti valdžią ir ugdyti pilietinę visuomenę, kuriai rūpėtų viskas, kas vyksta valstybėje.

Būta pozityvaus veikimo

Rimantas Smetona, Seimo narys:

– Istorinis įvykis, svarbus valstybės gyvenime, šiandien istorikų, politologų, mokslininkų vertinamas prieštaringai. Manau, kad dalis visuomenės gruodžio 17-osios įvykį vertina teigiamai, kaip reikalingą bei neišvengiamą veiksmą. Kiti aiškina, kad gruodžio 17-oji sumenkino pradėjusią įsitvirtinti demokratiją, užgniaužė ją.

Esama net ir tokio paradoksalaus vertinimo: esą šis 1926-ųjų perversmas padėjo pamatą bei buvo priežastis, dėl kurios Lietuva 1940-aisiais prarado nepriklausomybę. Mano manymu, šio įvykio negalime spalvinti viena spalva. Laikausi nuomonės ir pritariu tiems, kurie galvoja, kad to meto Europos įvykiai arba tai, kas vyko už Lietuvos, buvo neišvengiama. Demokratijos užgniaužimas neaplenkė daugelio valstybių. Mūsų šalis niekuo neišsiskyrė iš kitų.

Valdant prezidentui Kaziui Griniui, kuris vadintas ir demokratijos tėvu, ir pranašu, manyčiau, buvo iškilusi grėsmė Lietuvos valstybei. Po 1926-ųjų pavasarį išrinkto Seimo ta grėsmė sparčiai plito. Nedrįsčiau sakyti, kad pats perversmas buvo neigiamas. Vadinčiau tai kaip teigiamą posūkį su didele išlyga.

Tai, kad po to buvo paleistas Seimas, vertinčiau kaip klaidą. Šito reikėjo išvengti. Seimas turėjo funkcionuoti. Buvo galima pakeisti Konstituciją. Jei po perversmo nebūtų paleistas Seimas, gruodžio 17-osios įvykius būtų galima pripažinti kaip pozityvius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.