Baltos viltys

Dailininkė ir muzikantė Joko Ono šiandien vėl madinga. Sulaukusi septyniasdešimt trejų ji organizuoja parodas, mėgsta viena vaikštinėti po Niujorką ir dėvi „Stella McCartney“ drabužius.

Ji žingsniuoja per Niujorko centrinį parką. Greta – jokios apsaugos. Ją atpažinti nesunku, nepaisant tamsių akinių. Savo apranga ji skiriasi iš visų aplinkinių. Jai ant galvos didelė sniego baltumo medvilninė skrybėlė – labai panaši į tą, kurią ji buvo užsidėjusi per jos ir Lenono vestuves Gibraltare beveik prieš keturiasdešimt metų. Kažkas prie jos prieina, kažką kalba. Joko šypsosi, dėkoja. Tačiau nesustoja. Ji niekada nesustoja.

Kai 1980-ųjų gruodį beprotis paklaikusia šypsena jos akyse į Lenoną paleido penkias kulkas, atrodė, kad ji turėjo ilgam pasinerti į našlės širdgėlą. Tačiau jos gedulas buvo kitoks, veiklus. Ji netgi liko gyventi tame pačiame raudonų plytų viešbutyje „Dakota“, kur su Lenonu praleido penkerius gražiausius metus ir ant kurio slenksčio jis buvo nužudytas. Ji iki šiol čia gyvena apsupta Ležė ir Magrito drobių – jos ypač mėgstamų siurrealistų. Didelis baltas krėslas atsuktas į langą: Joko patinka vakarais žiūrėti į parką.

Tačiau ji tikrai ne vieniša. Ji gyvena tokį pat pašėlusį artistinį gyvenimą, kaip ir septintąjį dešimtmetį.

Joko dar iki pažinties su Lenonu buvo Amerikos avangardinio meno žvaigždė. Jos tėvas, intelektualas ir vakarietis, suteikė Joko puikų išsilavinimą. Tiesa, šeima dėjo viltis į Joko politinę arba diplomatinę karjerą. Gal taip ir būtų įvykę, jei jie nebūtų palikę Tokijaus. Tačiau šeima persikėlė į Niujorką.

Pirmąkart Džonas ir Joko susitiko parodoje „Nebaigti objektai“. 1966-ųjų lapkritį. Lenonas, kuris ir pats buvo originalus menininkas, visada domėjosi meno eksperimentais. Beje, į šią parodą jis atėjo netvirtu žingsniu po trijų bemiegių naktų. Galerijos šeimininkas Lenonui patarė užlipti kopėčiomis į palubę ir apžiūrėti naują darbą. Lenonas nepatingėjo ir prieš save išvydo paprasčiausią juodos drobės gabalą. Tačiau šalia pririšta prie grandinėlės kabojo lupa. Džonas įsižiūrėjo ir ant drobės aptiko mažytį žodį „Taip!“. Tai jam labai patiko. Galerijos savininkas Lenonui pristatė gyvenimą deklaruojančios drobės autorę – Joko Ono. Ši, žinoma, suprato, kad prieš ją – įžymusis bitlas, tačiau buvo labai tolima nuo visuotinės pasaulio isterijos.

Netrukus Joko ėmė Džonui siuntinėti keisto turinio laiškus. Pavyzdžiui: „Kvėpuok!“ .Ir viskas. Džonas, žmogus, apie kurį svajojo milijonai moterų, dabar svajojo suartėti tik su šia mažyte japone. All you need is love.

Tiesa, jis vis dar buvo vedęs šviesiaplaukę tyliąją Sintiją, tačiau juos siejo tik audringoji Liverpulio praeitis ir sūnus Džulijanas.

1968-ųjų gegužę Džonas netikėtai surinko Joko telefono numerį ir paprašė atvažiuoti pas jį. Ji atvažiavo. Jie įsikūrė studijoje ir visą naktį įrašinėjo keistus elektroninius garsus ir savo balsus. Vėliau Lenonas šias naktines svajones išleis kaip albumą „Du skaistuoliai“.

Rytą pasirodė Sintija, kuri ir užtiko du „skaistuolius“ vien tik su chalatais terasoje. Ji atėjo, kad išeitų suvisam.

Džonas ir Joko dabar vis dažniau pasirodydavo kartu. Ji, apimta pacifistinių idėjų, užkrėtė jomis ir Lenoną, kuris iki tol politika niekada nesidomėjo. Ji išgalvodavo vis naujų ekstravagantiškų akcijų. Tai siųsti visiems pasaulio valdantiesiems gilių, tai ištisą savaitę praleisti lovoje, stebint reporterių fotoobjektyvams, su plakatais „War is Over“ („Karas baigtas“).

Joko visą laiką praleisdavo įžymiojoje Niujorko studijoje „Abbey Road“. Nors iki tol niekas iš bitlų savo draugių čia neatsivesdavo. Ji sėdėdavo kampe „apsidangsčiusi“ savo smalos spalvos plaukais ir atidžiai stebėdavo, kas vyksta. Daugelis iki šiol tiki, kad tai Joko Ono kalta, kad grupė iširo. Visiška nesąmonė. Grupė irti ėmė anksčiau.

Beje, tiesa yra tai, kad Džonas norėjo būti tik su Joko. „Vandenyno vaikas“ – taip verčiamas Ono vardas – prarijo jį visą.

1975-aisiais Joko ir Džonui gimė sūnus Šonas. Penkeriems metas Džonas dingo iš akiračio. Jis rūpinosi tik šeima. Norėjo išmokti japonų kalbos, tačiau vis atidėliojo.

…Po Džono mirties Joko netikėtai pačiai sau atsidūrė jo emisarės Žemėje vaidmenyje. Atrodė, kad kitokių tikslų dabar nebebus. Kad jos paveikslai, albumai, performansai visus domins tik tiek: „Ką dar ten išgalvojo Lenono draugė?“

Ji buvo pasiryžusi šiai misijai.

Vis dėlto ji išliko Joko Ono. Svarbiausia netgi ne taika pasaulyje ar labdaringa veikla, kuo ji iki šiol užsiima. Paprasčiausiai ji – reiškinys. Kultūros faktas. Ir netgi jos pasivaikščiojimas, užsidėjus baltą skrybėlę, po Centrinį parką – tai savotiškas performansas.

Prieš trejus metus Paryžiuje ji suorganizavo 1960-ųjų pradžioje įvykdytos savo akcijos perdirbinį. Joko tiesiog sėdėjo ant scenos ilga juoda suknele. Greta jos gulėjo pora žirklių. Kiekvienas galėjo prie jos prieiti, paimti žirkles ir atsikirpti skiautę suknelės. Tai yra išsinešti dalelę šios magiškos moters. Beje, suknelė buvo „John Galliano“.

Pats Galjanas komentavo taip:

– Niekada neįsižeisiu, jeigu Joko nuspręs viešai apkarpyti mano dizainą meno vardan. Ji narsi ir drąsi. Ji tiesiog meninės anarchijos įsikūnijimas.

Aptikusi žurnale anoreksiškos merginos, papuoštos „Alexander McQueen“ šaliku su kaukolėmis, apgulusiais marškinėliais, džinsais ir sidabriniais batais, nuotrauką, Joko susimąsto: neblogai būtų rasti ką nors panašaus ir taip apsirengus išeiti ant scenos.

Įdomiausia, kad Joko taip ir apsirengia ir visai neatrodo kaip kvaištelėjusi miestietė. Nes tai nėra kvailas epatažas, tai – jos esmė.

Ji visada prieštarauja madai.

– Kai visi dėvėjo ryškius liaudiškus drabužius, – sako dizainerė Ana Sui, – Joko pabrėžtinai rengėsi tik juodai arba baltai.

Balta tebėra jos mėgstamiausia spalva. Pradžios spalva. Gruntuotos drobės spalva.

Ji su malonumu dėvi „Stella McCartney“ drabužius, ir tame galima įžvelgti švelnią likimo pašaipą. Juk bitlų griūties metu Stelos Makartni tėvas, švelniai tariant, nelabai simpatizavo Joko.

Ją galima sutikti per „Chanel“ pasirodymus, kur ji mielai plepa su Karlu Lagerfeldu, ir triukšmingiausiame Niujorko klube ar studijoje, kur ji įrašinėja albumą su alternatyviaisiais rokeriais.

Savo praėjusį gimtadienį Joko sutiko Manheteno „Tonic“ klubo scenoje. Fortepijonu jai akomponavo sūnus Šonas, o bosine gitara grojo aktorius ir režisierius Vinsentas Galo.

Interviu Joko prisipažino:

– Po savo septyniasdešimtmečio aš staiga supratau, kad ėmiau aštriau reaguoti į tai, kas vyksta. Tai naujas mano gyvenimo etapas. Tarsi man būtų pratęsta „nuoma“.

Jos paveikslai ir instaliacijos šiandien vėl populiarūs, kaip ir septintąjį dešimtmetį. Meno pardavėjai tai aiškina paprastai: jos menas – tikras. Jis niekaip nepriklauso nuo mados vėjų.

…Pasivaikščiojusi po parką, Joko užsuka į svečius pas Šoną. Ji labai dažnai aplanko sūnų. „Mažyliui“ jau per trisdešimt, ir motinai jis jaučia pačius švelniausius jausmus. Paskui Joko grįžta į „Dakotą“. Jai daro masažą, ir ji eina miegoti. Miegas – tai vienintelė jos stotelė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.