Per keturiasdešimt savo karjeros metų Filipas Entonis Hopkinsas suvaidino visus pasaulio repertuaro piktadarius – nuo Adolfo Hitlerio iki Hanibalo Lekterio. „Kam reikia specialiųjų efektų, jeigu yra Entonis Hopkinsas?” – sakė apie jį režisierius Skotas Hiksas.
Kaip ir bet kuris genijus, E.Hopkinsas pasižymi bjauriu charakteriu ir visa puokšte ydingų įpročių, pradedant nuo alkoholizmo ir baigiant pernelyg dideliu lengvabūdiškumu moterų atžvilgiu. Bet, kaip sakė viena jo buvusi žmona, „Tonis – ir juoda, ir balta, ir žlugimas, ir įkvėpimas. Suprasti jo neįmanoma, kaip neįmanoma ir nemylėti”.
Beprotis Hopkinsas ir sportinė mašina
Jis gimė 1937 metų gruodžio 31 dieną Pietų Velso provinciniame Margamo miestelyje. Šalta, iš visų pusių vėjų gairinama vietovė, kurioje gimė didieji anglų poetai – Dilanas Tomasas ir Viljamas Batleris Jeitsas (beje, sero Entonio Hopkinso tolimas giminaitis).
– Patys talentingiausi žmonės gimsta čia, – mėgsta priminti aktorius. – Su likusia Anglija nėra nė ko lyginti.
Pats E.Hopkinsas buvo akivaizdus tokio teiginio pavyzdys: nuo vaikystės puikiai piešdavo, virtuoziškai grojo fortepijonu ir net rašė eilėraščius.
Vienintelis vaikas šeimoje jis, atrodo, paveldėjo tėvo savybes – pasiutišką energiją ir temperamentą. Ričardas Hopkinsas turėjo nedidelę kepyklėlę, dirbo nuo aušros lig aušros, o sekmadieniais – be paliovos girtaudavo. Entonis bijodavo tėvo: užsirūstinęs jis būdavo baisus. Tėvo akys tapdavo skirtingų spalvų, kaip chameleono, o balsas virsdavo nežmonišku riaumojimu. Žinoma, kad jis dažnai apkuldavo žmoną ir sūnų, bet toje vietovėje šitai buvo įprastas dalykas.
Nuo vaikystės Entonis buvo dislektikas: sunkiai išmoko skaityti ir rašyti. Kad apsigintų nuo pašaipūnų, pats tapdavo agresyvus. Už tai jį pravardžiuodavo „Bepročiu Hopkinsu”. Entonį teko perkėlinėti iš vienos mokyklos į kitą. Taip jis pateko į Koubridžo koledžą, kurio bendrabutis stovėjo priešais kino teatrą.
Entonio kambarį užliedavo neono šviesa, ir jis norom nenorom vis dažniau užsukdavo į kino salę. Netrukus jis tam išleisdavo visus savo kišenpinigius.
Entonis ne po vieną kartą žiūrėdavo visus filmus su Hemfriu Bogartu ir Džeimsu Kegniu. Taip pat jis mėgo pigius siaubo filmus.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje ekrano dievu tapo Ričardas Bartonas, iš Velso kilusi Holivudo žvaigždė. Bartono sesuo gyveno netoli nuo koledžo, ir kartą Entonis sužinojo, kad garsusis aktorius užsuko į namus. Įžūlokas ir savimi pasitikintis berniūkštis tučtuojau nukurnėjo tenai kaulyti autografo. Labiau negu pats Ričardas Bartonas Entonį apstulbino prabangi sportinė mašina prie vartų.
– Bartonas gimė mažame miestelyje, tapo turtingas ir garsus. Jeigu galėjo jis, kodėl negalėčiau ir aš? – prisipažįsta E.Hopkinsas tada pagalvojęs.
Cinikas Hopkinsas ir 30 šilingų už svajonę
Po karo tarnybos jis pradėjo dirbti mažyčiame Svensio teatre. Jo pirmasis uždarbis buvo 30 šilingų (tais laikais – mažiau kaip du doleriai). Tokiomis sąlygomis jis dirbo penkerius metus, kol atsidavėlį per tikrą stebuklą atrado anglų genijus Lourensas Olivjė ir pakvietė stoti į savo trupę. Perklausoje Entonis skaitė Otelo monologus ir tiesiog sukrėtė meistrą savo nematytu įtūžiu ir talentu.
Įvykiai vystėsi audringai: beveik išsyk jaunajam Lourenso Olivjė globotiniui pradėjo skirti didelius vaidmenis ne tik teatre, bet ir kine. Sklandė gandai apie nuostabų Hopkinso metodą: prieš pradėdamas darbą, jis išmokdavo scenarijų atmintinai. Dislektikui tai buvo neįtikėtinai sunkus uždavinys, todėl jis perskaitydavo scenarijų lygiai 250 kartų.
– Man reikia pagauti teksto ritmą savo galvoje. Aš nesu šizofrenikas, bet toks yra mano metodas, – sakė aktorius.
Atminčiai treniruoti Entonis taip pat išmokdavo kiekvieną savaitę po vieną eilėraštį (ir tai daro iki šiol). Ekrane jis akimirksniu persikūnydavo į savo personažą, bet kai tik nuskambėdavo komanda „Nufilmuota!”, tuoj pat „sugrįždavo į save”. Jam tai būdavo taip pat paprasta, kaip ir nusivalyti grimą.
– Dirbdamas aš atsiduodu 115 procentų, – aiškino E.Hopkinsas. – Bet, kai viskas baigiasi, aš pasiimu banko čekį ir einu namo. Vaidyba man – darbas ir tiktai darbas.
Baisuoklis ir žmogaus kepenys su kjančiu
– Man patinka vaidinti monstrus ir psichikos ligonius. Aš juos suprantu, – ne kartą yra prisipažinęs garsusis aktorius.
1981-aisiais Entonis Hopkinsas suvaidino Adolfą Hitlerį televizijos filme „Bunkeris”. Pradžioje prodiuseriai abejojo, ar teisingai pasirinko: išvaizda Hopkinsas visai nepanašus į fiurerį. Bet kai aktorius pasirodė filmavimo aikštelėje, įvyko neįtikėtinas dalykas: kai kurie pasibaisėję pašoko rėkdami „Hail Hitler!”
Lygiai po dešimties metų jam pasiūlė vaidmenį, kurį jis vėliau pavadino savo „kruvinuoju įdagu”. Tai – kraupiai garsėjantis žmogaus pavidalo monstras Hanibalas Lekteris. Šiam vaidmeniui buvo bandomi Robertas Diuvalis, Džeremis Aironsas, Džekas Nikolsonas ir Robertas De Niras. Tačiau Entonis Hopkinsas pasiruošė geriausiai.
Perskaitęs Tomo Hariso romaną, jis nuėjo į biblioteką, susirinko visą medžiagą apie pačius garsiausius pasaulio maniakus ir ją atidžiai išstudijavo. Sužinojęs, kad garsusis žudikas Čarlzas Mensonas nemirksėdavo kalbėdamasis su savo aukomis, E.Hopkinsas šį įprotį suteikė ir savo herojui. Plastiką jis „pasisavino” iš juodųjų kačių – aktoriaus nuomone, „pačių demoniškiausių pasaulio padarų”. Kimų balsą „pasiėmė” iš aktorės Ketrinos Hepbiorn ir rašytojo Trumeno Kapotės…
Tokio „koliažo” rezultatas – 16 minučių trukmės pasirodymas ekrane buvo įvertintas „Oskaru” už pagrindinį vyrišką vaidmenį.
Seras Entonis ir dabar mėgsta pasilinksminti, gąsdindamas vaikus, kai akimirksniu „persikūnija” Hanibalu Lekteriu. Ypač jam patinka tai daryti uždaroje erdvėje – pavyzdžiui, liftuose.
– Kartą aš mirtinai išgąsdinau vieną mamytę. Ji stovėjo nugara į mane, ir aš jai pasalūniškai tariau: „Ar nenorėtumėte su manimi papietauti, madam? Arba galbūt aš papietausiu jumis?” Ji ėmė spiegti lyg pjaunama, – juokiasi prisiminęs seras Entonis Hopkinsas.
Kai aktorių klausia, kur slypi tokio fenomenalaus jo populiarumo šaknys, jis atsako:
– Visi mes paslapčia žavimės Hanibalu Lekteriu. Jis – gyva mūsų troškimų projekcija. Žmonės neidealūs, skurdūs, purvini, kirmėlėmis knibždantys padarai. Štai kodėl visiems mums patinka žiūrėti tokius filmus kaip „Psichozė” ir „Nasrai”, štai kodėl mums tokia priimtina Purvinojo Hario filosofija.
Galbūt Hanibalas Lekteris ir teiktų pirmenybę žmogaus kepenims, bet pačiam Entoniui Hopkinsui vertėtų pasirūpinti savosiomis. Aistra tekilai sugriovė jo pirmąją santuoką ir atvedė į reabilitacijos kliniką.
– Kliedėdamas aš jaučiausi esąs Jonas Krikštytojas, ateidavau į Malibu paplūdimį ir reikalaudavau, kad vandenys prasiskirtų po mano pėdomis, – prisimena aktorius.
Dešimt metų jam gana sunkiai sekėsi įveikti šią įsišaknijusią ydą. Tačiau Hopkinsui alkoholikui tėvynė įstengė atleisti, o Hopkinsui emigrantui, matyt, nebus dovanota.
Holivudo žvaigždė ir angliški avižų dribsniai
Po „Avinėlių tylėjimo” karalienė suteikė aktoriui sero titulą. O po keleto metų jis pradėjo atkakliai stengtis visiems laikams persikelti už vandenyno ir apsigyventi saulėtojoje Kalifornijoje. Tokios išdavystės Britanija niekada nepamirš. Visuomenė pareikalavo iš E.Hopkinso atimti riterio titulą („Istorijoje dar nėra buvę, kad seras savo noru apleistų Angliją dėl kitos šalies”). Bet Entonis buvo nepalenkiamas. Jam apskritai nieko nereiškia titulai. Jis užsispyrė padaryti tai, ką prieš keletą dešimtmečių jau buvo padaręs Ričardas Bartonas: tapti Holivudo žvaigžde.
Karalienė vis dėlto paliko E.Hopkinsui sero vardą, matyt, atsižvelgusi į jo antrosios žmonos, atsisakiusios išvykti iš Didžiosios Britanijos, prašymą. Bet naująja aktoriaus tėvyne tapo Amerika. Už vandenyno jis suvaidino du JAV prezidentus – Ričardą Niksoną („Niksonas”) ir Džoną Kvinsį Adamsą („Amistadas”). Už abu šiuos vaidmenis jis gavo „Oskaro” nominacijas. Prezidentas B.Klintonas paprašė aktorių asmeninės audiencijos, kad galėtų išreikšti jam savo susižavėjimą. E.Hopkinsas jau turi ir savo žvaigždę Holivudo Šlovės alėjoje. (Kažkas netgi siūlė paskirti aktoriui visą kvartalą.) Galiausiai mėgstamu sero Entonio laisvalaikio užsiėmimu tapo kelionės automobiliu po pačius tolimiausius Amerikos valstijų pašalius.
Jis mėgsta apsistoti niekieno neatpažintas pakelės viešbučiuose ir plepėti su atsitiktiniais pakeleiviais. Beje, kaip ir jo suvaidintas herojus Bertas Munro neseniai užbaigtame filme „Pats greičiausias indėnas”. Jis toks pat amžinas keleivis, kaip ir pats Entonis Hopkinsas. Jis gali pasakyti: „Gyvenimas – tai kelionė. Ir niekada nežinai, kas bus pačioje pabaigoje, šviesa ar tamsa”.
Mergišius Hopkinsas ir jo moterys
– Jo žvilgsnis traukia kaip lasas, – sako Džulija Roberts.
– Tegu atleidžia man mano vyras, bet Tonis – pats seksualiausias vyras pasaulyje, – teigia Ketrina Zeta Džons.
O pats E.Hopkinsas prisipažįsta:
– Žmonės man dažnai pasako malonių dalykų, bet visi jie daugiausiai apie mano darbą. Daug labiau norėčiau išgirsti visai kitokių komplimentų. Aš norėčiau rytą nubusti Bredu Pitu, bet žvelgiu į veidrodį ir matau viso labo tik savo atspindį.
Seras Entonis šiek tiek, švelniai tariant, meluoja: jis iš tų vyrų, kurie kaip geras vynas sendami darosi vis puikesni. E.Hopkinsas gali pasigirti įspūdingu meilės pergalių sąrašu. Dauguma tų pergalių laimėta jam jau esant gana brandaus amžiaus.
Pirmą kartą Entonis vedė būdamas trisdešimties. Su žmona aktore Petronela Beiker po poros metų nusprendė gyventi atskirai. Tos santuokos išgelbėti neįstengė nė dukters gimimas. Antrą kartą E.Hopkinsas vedė 1973-iaisiais: jo išrinktąja tapo Dženiferė Lipton. Ji buvo dešimčia metų jaunesnė už Entonį. Kai jiedu susitiko, Dženiferė dirbo pasiuntinuke Londono kino studijoje. Šios vedybos „ištvėrė” beveik tris dešimtmečius. Tačiau, abiejų sutuoktinių sutarimu, Entoniui buvo leidžiama kartkartėmis užmegzti pašalinius romanus.
Pradžioje jis susitikinėjo su aktore Džois Ingals, o filmuojant „Hanibalą” (2001 m.) jį jau lydėdavo velsietė aktorė Fransina Kei… Žmona žinojo: jai nėra jo bijoti, jos Entonis vis tiek sugrįš pas ją.
– Aš bijau naujų santykių. Kai su kuo nors suartėju, man tučtuojau norisi pabėgti. Ką daryti, jeigu man nuolatos tenka kankinti kitus žmones, – apgailestauja aktorius (gal nuoširdžiai?).
Frensio Fordo Kopolos filme „Bremo Stokerio Drakula” buvo scena, kurioje Van Helsingą vaidinantis E.Hopkinsas suvedžioja Vainonos Raider vaidinamą heroję – gaila, kad iš galutinio varianto šį epizodą iškirpo. O filme „Suteršta reputaciją” jis turėjo keletą intymių scenų su Nikole Kidman: aktorių amžiaus skirtumas buvo trisdešimt metų!
Dabartinė, jau trečioji „misis Hopkins” už vyrą jaunesnė 20 metų. Tai kolumbietė Stela Aroja, antikvariato pardavėja, su kuria seras Entonis susitikinėjo beveik dvejus metus.
Petronela Beiker šįkart nusižengė savo principams ir gana lengvai davė vyrui sutikimą skirtis. E.Hopkinsas tuo metu jau gyveno Kalifornijoje, o ji – Londone, ir jų jau seniai niekas nebesiejo.
– Galbūt sendamas aš tapau šiek tiek protingesnis, – juokiasi E.Hopkinsas. – Ir pradėjau geriau suprasti, kas dedasi moterų galvoje. Bet Stela vis tiek mane nustebina kasdien. Stebina ir truputį gąsdina.
Ką gi, žmogui, kuris pats yra įpratęs gąsdinti kitus, ji yra ideali bendrakeleivė.