Verslininkai, skiriantys labdarai šimtus tūkstančių litų, kaskart mėgina įvertinti svetimos bėdos sunkumą
Metų pabaigoje dovanos dažnai pabyra tarsi iš prakiurusio maišo. Atrodo, kad prieš Kalėdas turi būti išpildyti visi norai. Ar dalyti pinigus labdarai yra lengva, malonu ir visiškai negaila? O gal tai yra gerai apskaičiuotas „ėjimas”, padedantis sukurti gero bei dosnaus žmogaus įvaizdį, ir tos išlaidos atsiperka su kaupu? Jei ne pinigais, tai dėmesiu, dėkingumu, garbe.
Išdalyti pinigai
„Kauno grūdų” generalinis direktorius ir daugybės įmonių bendraturtis Tautvydas Barštys sako, kad jei susumuotų visus labdarai skirtus pinigus, tikrai susidarytų šimtas milijonų litų.
Spaudos namų „Arx Baltica” vadovas Rolandas Dovidaitis, Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmų paskelbto „Metų mecenato” konkurso nugalėtojas, labdarai šiemet paskyrė beveik milijoną litų. Ji atiteko daugybei sporto bei kultūros organizacijų.
Saulius Grinkevičius, Kėdainių įmonės „Vesiga” savininkas, praėjusiais metais labdarai išdalijo beveik 150 tūkstančių litų.
Įmonės „Pirmas žingsnis” vadovas ir savininkas Algimantas Astrauskas kasmet labdarai skiria 50-100 tūkstančių litų, nes niekuomet neužsibrėžia ribos, kiek jau būtų per daug.
Visus šiuos žmones, skiriančius labdarai skirtingas pinigų sumas, vienija tai, kad jie dalija ne svetimus, o savo pinigus. Tas sumas jie galėtų išleisti kitkam. Kodėl jais dalijasi su kartais visiškai nepažįstamais žmonėmis?
Vengia vizitų į globos namus
„Aš viską darau tik iš širdies. Būna ir kurioziškų situacijų: ateina prašyti pinigų, kad galėtų pasigerinti savo gyvenimo sąlygas ar išvažiuoti į užsienį”, – sako Tautvydas Barštys.
Jam atrodo natūralu dalytis, kai jau yra kuo. Tačiau jis neslepia pavargęs nuo to, kad bet kokiame vakarėlyje žmonės gali prieiti ir paprašyti paramos. Sako išsiugdęs net tam tikrą gynybinę reakciją, kad jau artėdamas žmogus susivoktų, kad ne metas ir ne vieta tai daryti.
Įkyrus prašytojas, mirtinai įsisegęs į T.Barščio skvernus, ne ką ir telaimėtų. Verslininkas nevaikšto pilnomis kišenėmis grynųjų. Paprašytas pasakyti, kiek turi pinigų, T.Barštys iš savo brangaus kostiumo kišenės išsitraukia pluoštelį įvairaus stambumo kupiūrų ir jas perskaičiuoja.
„Turiu du šimtus litų. Nemėgstu nešiotis daug grynųjų ir juos demonstruoti”, – sako verslininkas. Paklaustas, kiek, jo nuomone, yra daug, juokiasi ir sako, kad viskas priklauso nuo situacijos. Paskui paaiškina: „Trys plaukai ant galvos – mažai, o kavos puodelyje – labai daug”.
Vizitų į vaikų globos namus jis vengia. Tai reikalauja pernelyg daug jėgų. Emocijos kyla, nepriklausomai nuo norų, ir verslininkui reikalingos darbinės būsenos, anot T.Barščio, nebėra visą dieną.
„Nuvažiuoju į vaikų globos namus labai retai. Susidomėjau vieno berniuko likimu, išklausinėjau, kas jo tėvai. Man pasakė pažįstamo žmogaus pavardę. Panorau pabendrauti su tuo žmogumi, kodėl jis savo vaiką į tuos namus atidavė? Kalbamės, negaliu suprasti ir beveik puolu tą žmogų, o jo paliktas vaikas man rėkia, kad neliesčiau jo tėčio”, – sako T.Barštys, o jo kumščiai ir dabar nevalingai susispaudžia. Emocijoms nurimti reikalinga ilgoka pauzė.
Jis teigia tikintis, kad gėris gimdo gėrį. Pinigai patys savaime nieko nepadaro labai laimingo. Baisiausia, kai gali viską turėti, bet nieko nebenori.
„Jei teikiantis labdarą žmogus siekia kokios nors naudos sau, tai ne parama, o mulkinimas”, – pradeda karščiuotis T.Barštys.
Jam bene mieliausias labdaros projektas, trunkantis jau metus ir kas mėnesį atsieinantis apie 60 tūkstančių litų, – „Senjorų valgykla” Laisvės alėjoje. „Tai žmonės, kurie kūrė ir garsino Kauną. Jie nekalti, kad, keičiantis laikams ir pinigams, jų užsidirbtos pensijos tapo juokingai menkos”, – įsitikinęs T.Barštys.
Nelengvai pasiekiama labdara
R.Dovidaičio kišenėse kasdien ta pati suma – lygiai tūkstantis litų. „Jei kartais ko prireiktų”, – paaiškina šių pinigų paskirtį vyriškis, prieš tai rūpestingai juos perskaičiavęs. Skaičiuoti pinigus jis įprato būdamos šešiolikos. Tą vasarą jis pirmąsyk dirbo ir užsidirbo fantastinę sumą – 700 rublių.
„Dirbau du su puse mėnesio. Vieną parą ganiau karves, o kitą, kai turėdavau poilsiauti, – ravėdavau runkelius. Labai norėjau firminių džinsų už 180 rublių. Mama man sakė leisianti juos nusipirkti tik tuomet, kai įsigysiu visa, ko reikia mokyklai, įskaitant kostiumą. Mama viena mus du užaugino, nes tėvelis žuvo autoavarijoje, kai man buvo vieneri”, – pasakoja verslininkas, prabilus apie jo paties patirtus materialinius apribojimus.
Spaudos namų „Arx Baltica” generalinis direktorius Rolandas Dovidaitis neslepia, kad į labdarą žiūri labai praktiškai ir net komerciškai. Žmonės, kurie prašo paramos, turi padaryti ką nors naudingo ir jam. „Tik tuomet, kai abi pusės kažką gauna, užsimezga bendradarbiavimas. Kitaip tai yra vienkartinė ir lengvai pamirštama akcija”, – įsitikinęs žmogus, kurio indėlis į labdarą šiemet yra itin apčiuopiamas – 980 tūkstančių litų.
Jis bene labiausiai bijo, kad žmonės nepamanytų, kad pinigai dalijami lengvai. Tuomet stovėtų prašytojų eilės ir būtų daugybė nepatenkintųjų, juk duoti visiems yra neįmanoma.
„Man nereikia liaupsių, saldžių prakalbų, užtenka ir paprasto „ačiū”, tačiau pastebiu, kai jo nepasako. Kai paremtos organizacijos kviečia į savo renginius, man malonu, tačiau jei žinau, kad man kokiu nors būdu ten meilikaus, stengiuosi išvengti, nenuvažiuoju, nors ir pasižadu, o jie laiką prie manęs priderina”, – sako R.Dovidaitis.
Paramos pinigais jis beveik niekam nedalija – tiesiog spausdina užsakytus leidinius su nuolaida ar už savikainą. Modernios spaustuvės paslaugos brangios, o jos paslaugų reikia bemaž visiems sporto ir meno kolektyvams, renginiams.
Sentimentų ir graudžių kalbų jis nemėgsta. Prašo dėstyti reikalą trumpiau, o paprašytas apsilankyti vaikų globos namuose kuo greičiau surengia jiems skirtą drabužių, knygų ir popieriaus krovinį. Neslepia, kad pats neištveria emocinio krūvio, todėl viešnagės stengiasi išvengti.
R.Dovidaitis yra įsitikinęs, kad lengvai dalijantysis labdarą elgiasi neteisingai ir įgudusių prašytojų gali būti net palaikytas kvailiu. Toks būti jis neketina.
Smagiau remti ne vargą, o gerus darbus
Kėdainiškio Sauliaus Grinkevičiaus vadovaujama bendrovė „Vesiga”, gaminanti majonezus ir pagardus, yra žinoma visoje Lietuvoje. Gal todėl ir labdaros prašyti į ją ateina ne tik Kėdainių gyventojai. S.Grinkevičius pamena Vilniuje ir Panevėžyje remtus projektus, neatsisako duoti savo įmonės produkcijos atvykstantiems įvairių parapijų kunigams jų organizuotoms nepasiturinčiųjų valgykloms.
„Viskas prasidėjo prieš 12-13 metų, kai į mane kreipėsi jaunas perspektyvus šachmatininkas ir jo treneris. Laikai buvo išties sunkūs ir tas tūkstantis Vokietijos markių, kurių tokiai kelionei reikėjo, buvo vaikinukui didžiulė suma. Tąsyk nutariau padėti ir dabar kiekvienąsyk pats kalbuosi su prašančiaisiais paramos. Išklausau, stengiuosi suprasti tikrąją padėtį, juk visiems be išimties padėti negalime. Padedame tiems, kuriems tikrai labai sunku, pavyzdžiui vienišoms motinoms, auginančioms neįgalius vaikus. Keletą kartų per metus nuvažiuoju į vaikų globos namus, tačiau kaskart ten blogai jaučiuosi. Suprantu, kad vaikams ne tik saldainio ir žaislo iš mūsų reikia. Jiems trūksta daug daugiau, ir tuomet ima graužti sąžinė”, – prisipažįsta S.Grinkevičius.
Jam daug lengviau, kai reikia padėti ne bėdoje, o paremti gerą sumanymą. Pavyzdžiui, ateina mokytojas, kuris, niekieno neliepiamas ir neverčiamas, nutarė suorganizuoti stovyklą vaikams. „Matau, kad žmogui nepatogu prašyti, nors prašo ne sau. Tada sakau, kad mes galime būti kompanionai, jo idėja, o mano – pinigai. Smagu, kad žmonės kažką daro ir svarbiausia – padaro”, – sako S.Grinkevičius.
Jis džiaugiasi, kai kadaise jo paremtos iniciatyvos virsta rimtais darbais. Prieš penkerius metus jaunųjų šaulių kuopa, sukarinta jaunimo organizacija, neturėjo nieko, o dabar miške įrengta įdomi treniruočių trasa. Ta organizacija sustiprėjo, išmoko gauti paramos iš Europos fondų, o daugybė vaikų turi įdomų užsiėmimą.
„Mano šeimoje ir giminėje didelių nelaimių nebuvo. Teikiu labdarą ir ne dėl to, kad pačiam vaikystėje ko nors labai trūkę būtų. Mano tiesiog toks įsitikinimas, kad nereikia niekam blogo daryti, o jei gali padėti, padėk. Blogai, kai gali, bet nepadedi. Dažniausiai manęs prašo finansinės paramos. Įmonė yra mano, todėl neturiu sukūręs kažkokios sistemos. Jei reikėtų su kuo nors derinti, drauge svarstyti, tikriausiai būtų sukurtos kokios nors taisyklės. Dabar išklausau, o tai ne visuomet lengva, ir pats nusprendžiu”, – neslepia S.Grinkevičius.
Prašytojas ir prašantysis gali pasikeisti vaidmenimis
Ortopedijos gaminių įmonės „Pirmas žingsnis” įkūrėjas Algimantas Astrauskas sako, kad suteikti paramą privačiam asmeniui yra uždrausta įstatymais.
„Žmogus turi turėti paramos gavėjo statusą, sąskaitą banke. O jam tereikia protezo ar kelių šimtų litų. Tiek tegaliu iš savo kišenės išimti, nes duoti kaip oficialią labdarą neišeina. Mūsų įmonės gaminiai yra nemokami tiems, kurie turi socialines garantijas, tačiau įtvarų ir protezų prireikia ir tiems, kurie jų neturi. Ką tuomet daryti? Sakyti, kad padėti negaliu, bet juk mano įmonėje visa tai gaminama. Kas iš to, kad aš negaliu to daikto paprasčiausiai paimti, dažnas to nesuprastų. Einu, imu, mušam į kasą, sumoku iš savo kišenės ir atiduodu”, – pasakoja A.Astrauskas.
Tokio pobūdžio paramos jis sako niekada neskaičiavęs. Tie dešimtys tūkstančių litų yra parama įvairioms organizacijoms, sporto komandoms, mokykloms, kultūros įstaigoms. Atsisakyti ją suteikti beveik visuomet yra sunku.
„Dabar man lengva, nes mano kasoje išties tuščia. Metų pabaiga, nėra pervedimų, ir aš tegaliu kartoti, kad pinigų neturiu. Kai turiu, tenka įvertinti, ar tas prašytojas nepiktnaudžiauja. Aš 23-ejus metus dirbu su žmonėmis ir jau daug suprantu. Geriausia būtų, jei niekam nereikėtų eiti prašyti. Manau, kad tai daryti yra labai sunku. Žmogus patiria didelę psichologinę įtampą dar tik rengdamasis tai daryti, o paskui gal dar jaučiasi nusižeminęs. Todėl dauguma prašo tik tuomet, kai išties labai reikia”, – sako A.Astrauskas.
Jis puikiai prisimena, kaip kadaise kreipėsi į tris tuomet klestinčias įmones, prašydamas ne duoti, o tik paskolinti pinigų ortopedijos verslo pradžiai. Jų savininkai milijonieriai tuomet atsakė, kad labdarai numatyti pinigai jau pasibaigę. Dabar nebėra nė vienos iš tų įmonių. A.Astrauskas mano: visiškai natūralu, kad jo paremti medikai, kuriems jis duoda pinigų nuvykti į tarptautines konferencijas, ar neįgalūs sportininkai, kurių komandas jis paremia, populiarina jo firmos ženklą ir atsiunčia klientų.
„Padėdamas kitiems, aš tikiu, kad kada nors man kas nors taip pat padės. Niekada gyvenime nežinai, kaip viskas susiklostys, gal prireiks pagalbos ir pačiam. Kai taip pagalvoji, duoti visuomet lengviau. Aš juk kaskart išimu iš savo kišenės. Jei ne iš vienos, tai iš kitos”, – šypteli A.Astrauskas.