„Mes labai mėgstame domėtis ir kištis į kitų gyvenimus, nesusitvarkę savojo. Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Turi mylėti ir gerbti save – tada taip pat elgsiesi ir su kitu”, – įsitikinęs
dainininkas Alanas Chošnau.
Po Naujųjų metų pasirodys penktasis Alano Chošnau albumas, dainininkas ketina jį pristatyti surengdamas koncertą sostinėje. Deja, Eurovizijos konkurso scenoje atlikėjo šį kartą nebematysime.
Dainos apie išgyvenimus
-Kodėl naujajam savo albumui žodžius kurti pasiūlėte Rūtai Lukoševičiūtei?
– Dažnai susitikdavome, žinojau, kad ji rašo žodžius. Atsitiktinių dalykų nebūna, tiesiog nutariau pabandyti su ja dirbti. Ir buvau patenkintas. Rūta viską gerai supranta. Turiu idėjų, pasakau, kokio teksto norėčiau, o ji stengiasi tai įgyvendinti.
Albumas turėtų pasirodyti vasario mėnesį, jau įpusėjome darbus. Pradėjome liepą, tad iki Naujųjų metų planuojame baigti.
– Ar šis albumas skirsis nuo ankstesnių jūsų darbų?
– O taip, jis skirsis vien dėl to, kad dirbu su kitu prodiuseriu – Žeraldu Povilaičiu. Mėginame viską daryti kitaip negu anksčiau.
Be abejo, tai bus vientisas albumas, mano savitumas išliks, bet mane visada domino muzikiniai eksperimentai, mėgstu pateikti klausytojams ką nors naujo ir originalaus.
Albume bus 14 naujų dainų. Gal viena bus sena, perdaryta „Naktinių personų” daina. Dainos – apie mano tam tikrus išgyvenimus, gyvenimo etapus, kurie man buvo svarbūs ir kuriuos norėjau įamžinti. Manau, klausytojai išgirs įdomų ir gerą albumą ir galės daug ką suprasti.
– Kaip pažymėsite penktojo albumo išleidimą?
– Manau, Vilniuje surengsiu didelį koncertą. Per kiekvieną pasirodymą perduodu klausytojams tai, ką jaučiu, – man svarbu ryšys su žiūrovu. Noriu, kad jis jaustųsi bent tuo metu gerai, atsipalaiduotų ir džiaugtųsi tomis akimirkomis.
Eurovizija – mažos šalies kompleksas
– Ar ketinate dalyvauti šių metų atrankoje į Eurovizijos konkursą?
– Mane įkalbinėja, bet manau, kad nedalyvausiu. Reikia pailsėti. Čia nematau jokios naudos – įdedu daug pinigų, mano komanda skiria labai daug laiko pasirengti, bet kas iš to?
– Kaip manote, kodėl sėkmė nusisuka nuo jūsų? Vieną kartą su daina „Light up the world” užėmėte antrąją vietą, su „Heat” – likote trečias…
– Nežinau. Taip žmonės balsuoja. Bet visą laiką pabrėžiu, kad esu dėkingas savo gerbėjams ir tiems, kurie mane palaiko, nes jiems patinka tai, ką darau. Tikrai nežadu jų nuvilti.
– Kaip manote, ką Lietuvos atlikėjams duoda galimybė atstovauti savo šaliai Eurovizijoje?
– Eurovizija – mažos šalies kompleksas. Tai vienintelė galimybė pasirodyti ir parodyti save Europoje. Bet kiek žinau, Eurovizijos konkurso istoriją, labai nedaug pirmąsias vietas užėmusių atlikėjų vėliau prasimušė. Žvaigždės tikrai neatsiranda per konkursus.
– Gal šis konkursas nebėra vienintelė galimybė parodyti save Europai? Rudenį atsirado lietuviškasis MTV kanalas, turintis savo apdovanojimus.
– Labai džiaugiuosi, kad atsirado šis kanalas. Manau, MTV labai pakels Lietuvos popmuzikos kultūrą, bet tai įvyks tikrai ne per metus ir ne per dvejus.
– Kaip manote, ar MTV apdovanojimai ir Eurovizijos konkursas netaps konkurentais?
– Tiek Eurovizija, tiek MTV padės artistams. Per MTV galima patekti į plačiuosius vandenis. Kuo geresnis, kuo įdomesnis vaizdo klipas, tuo didesnė galimybė pasirodyti didesnei auditorijai. Eurovizija – tai konkursas, MTV – pastovus dalykas, vykstantis visame pasaulyje.
Apdovanojimai – tarsi nuotykis
– Daug kartų dalyvavote įvairiuose konkursuose, esate gavęs apdovanojimų. Ką jie jums reiškia?
– Pirmiausia – tai nuotykis: išvažiuoji į kitą šalį, dalyvaudamas konkurse susipažįsti su kitų šalių atlikėjais. Visa tai yra labai įdomu. Vėliau iš viso to kas nors išsirutulioja. Neseniai Švedijoje dalyvavau konkurse, atstovavau Lietuvai ir susipažinau su žymia Latvijos dainininke Ela. Susipažinome, o dabar pradėjome įrašinėti bendrą dainą.
O apdovanojimai man primena, kur buvau ir ką veikiau.
– Atsakomybės neužkrauna?
– Ne. Žiūrėdamas į juos tiesiog prisimenu, kaip buvo „faina”, gerai praleidau laiką, ir tiek. Gyvenimas nėra ten, kažkur praeityje, viską darai dabar ir žiūri į ateitį…
– Gal apdovanojimai – tai stimulas, paspirtis ateičiai?
– Tai labai malonu ir gera. Jei malonu daryti, ką darai, tai ir gali būti stimulas. Gyvenime turiu kitų siekių – ne dalyvauti konkursuose, o nuveikti ką nors daugiau.
Atsisukus atgal
– Nuo pirmosios dainos „Mes paukščiai”, įrašytos dar su Aru Vėberiu, praėjo jau 14 metų. Ar per tą laiką pasikeitė požiūris į muziką, didžiąją sceną?
– Jis nuolat keičiasi. Būtų sunku viską sudėti į porą sakinių. Įrašytas ne vienas albumas, augta ir keistasi su kiekvienu nauju darbu, kiekvienu pasirodymu, vis norėjome tobulėti… Manau, mums pavyko – „Naktinės personos” įnešė kai ką naujo ir gaivaus.
– Kaip jautėtės pradžioje, kai buvote kupini idealizmo? Ar nebuvo sunku kovoti matant, kad muzikos pasaulyje ne viskas taip gražu?
– Taip, nusivylimų būdavo. Kažkas nepasisekdavo, būdavo, manei, jog ta daina turėjo tapti hitu, bet netapo… Viskas praeina. Svarbiausia – jausti, kad esi teisingame kelyje. Kuri savo gyvenimo istoriją ir jau gali atsisukti atgal bei pažiūrėti, ką sukūrei.
– Pastaruoju metu Lietuvos popkultūroje itin populiarios tampa tos dainos, kuriose nėra daug prasmingų žodžių, svarbių minčių. Jūsų dainų tekstai gerokai skiriasi. Ar nesunku su jomis konkuruoti?
– Tikiu ir pasitikiu savimi, žinau, ką darau, ir man tai labai patinka. Be to, turiu savo skonį, požiūrį į muziką, individualų stilių. Norisi kurti tai, kas turėtų išliekamąją vertę, kad po kelerių metų vis dar būtų norinčiųjų klausytis tos muzikos.
– Ką manote apie dabartinę popkultūrą?
– Dabar be galo populiarūs „koveriai”. Dar yra daug neskoningos muzikos. Norėčiau, kad situacija būtų geresnė, bet tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Turime kelti mūsų popkultūros ir apskritai kultūros lygį. Turime pradėti kitaip mąstyti, kitaip žiūrėti vienas į kitą, nustoti pavydėti vieni kitiems ir pilti purvą ant kaimynų. Mums reikia pradėti gerbti vienas kitą. Pagaliau turime susivienyti, nes esame išsibarstę, nėra tokios vieningos Lietuvos, kokia buvo anksčiau. Muzikantai ieško galimybių ir keliauja į užsienį. Ir aš turiu galimybių, bet lieku čia, nes žinau, kad bus geriau.
Nenorėjo viešinti
– Jau niekam ne paslaptis, kad jūsų vadybininkė Aida Žiliūtė yra ir jūsų širdies draugė. Kodėl taip ilgai slėpėte savo asmeninį gyvenimą?
– Penkerius metus sugebėjome nuslėpti, kad draugaujame. Slėpėme, nes asmeninis gyvenimas yra kiekvieno asmeninis reikalas, o ne visos visuomenės. Dabar madinga viešinti kiek įmanoma daugiau savo gyvenimo įvykių, ypač susijusių su antrąja puse. O mes tiesiog nenorėjome, kad kas nors kištųsi į mūsų gyvenimą. Tai, kas yra už scenos ribų, kai nulipu nuo jos, su kuo būnu, neturėtų niekam rūpėti.
– Vis dėlto atskleidėte…
– Kitaip nebeišėjo… Meluoti nemeluosi. Kai visi prispyrė, teko pasakyti.
– Ar žymiam žmogui įmanoma ilgai slėpti asmeninį gyvenimą ir būti įdomiam vien veikla, kuria užsiima?
– Viskas priklauso nuo jo paties. Veikla gali būti labai plati: jis gali ne tik dainuoti, bet ir šokti, dalyvauti renginiuose, užsiimti labdaringa veikla…
Labai mėgstame domėtis ir kištis į kitų gyvenimus, nesusitvarkę savojo. Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Turi mylėti ir gerbti save – tada taip pat elgsiesi ir su kitu.
Noriu, kad žmonės matytų tai, kuo užsiimu, o ne tai, kaip gyvenu. Todėl specialiai nekeliu jokių skandalų. Nebent kas nors nutinka spontaniškai – ir būna ne skandalai, o tiesiog kažkokie įvykiai.