„Muzikantai turi muzikuoti, dailininkai turi tapyti, poetai turi kurti eiles, jeigu jie nori taikiai sugyventi su savimi. Žmonės turi būti tuo, kuo jie gali būti. Jie turi likti ištikimi savo prigimčiai”, – samprotavo Eibrahamas Maslou.
Saviraiška – tai nebūtinai kūrybinės pastangos, tampančios meno kūriniais. Tėvas/motina, sportininkas, studentas, dėstytojas arba darbininkas prie staklių, – visi gali išreikšti savo potencialą, maksimaliai gerai darydami tai, ką jie daro; specifinės saviraiškos formos yra labai įvairios. Būtent šioje aukščiausioje poreikių hierarchijos pakopoje žmonės labiausiai skiriasi vieni nuo kitų.
A. Maslou daro prielaidą, jog dauguma žmonių, o gal ir visi, jaučia poreikį tobulėti. Tyrinėjimai šį mokslininką atvedė prie išvados, kad stimulas realizuoti savąjį potencialą yra natūralus ir būtinas. Ir vis dėlto tik nedaugelis žmonių jį pasiekia (Maslou vertinimu, mažiau nei 1 procentas žmonijos).
Iš dalies taip yra todėl, kad daugelis žmonių paprasčiausiai nemato savojo potencialo; jie nei žino jį egzistuojant, nei supranta saviugdos naudą. Regis, jie linkę abejoti ir netgi bijo savo sugebėjimų, tuo sumažindami saviraiškos galimybes. Šį reiškinį Maslou vadino Jonos kompleksu. Jis apibūdinamas kaip sėkmės baimė, kuri kliudo žmogui siekti didybės ir tobulėjimo.
Be to, socialinė ir kultūrinė aplinka dažnai gniuždo saviraiškos tendenciją tam tikromis normomis, taikomomis kuriai nors gyventojų daliai. Kaip pavyzdys galėtų būti kultūrinis vyriškumo stereotipas. Tokie žmogiški bruožai, kaip atjauta, gerumas ir švelnumas, dažnai trukdo vyrams, kadangi egzistuoja kultūrinė tendencija minėtas savybes vertinti kaip „nevyriškas”. Arba prisiminkime galingą tradicinio moters vaidmens įtaką psichosocialinei moterų raidai.
Vadinasi, išsiskirti iš bendros masės įmanoma tik esant „geroms sąlygoms”. Tiksliau – kiekvienam žmogui reikia palankios bendruomenės, kad jis kuo geriau atskleistų savo žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu, nė viena visuomenė per visą žmonijos istoriją nesuteikė optimalios galimybės pasireikšti visiems savo nariams, nors, reikia pripažinti, kai kurios iš jų buvo daug geresnės, turint galvoje sąlygas atskiram individui tobulėti.
Paskutinė kliūtis realizuoti save, kurią mini Maslou, – tai stipri negatyvi įtaka, diktuojama poreikio jaustis saugiam.
Augimo procesas reikalauja nuolatinio pasirengimo rizikuoti, klysti, atsisakyti senų įpročių. Tam būtina ištvermė. Viskas, kas didina žmogaus baimę ir nerimą, didina ir polinkį grįžti prie saugumo paieškų. Akivaizdu ir tai, kad dauguma žmonių turi stiprų polinkį saugoti specifinius įpročius, t.y. laikytis seno elgesio stiliaus. O saviraiškos poreikio realizavimas reikalauja būti atviriems naujoms idėjoms ir patirčiai.
Jeigu dauguma žmonių atskleistų savąjį potencialą, pasikeistų ir visos žmonijos poreikiai bei rastųsi daugiau galimybių patenkinti žemųjų lygių poreikius. Akivaizdu, jog šis uždavinys reikalauja esminės daugumos mūsų socialinių institutų bei politinių struktūrų reorganizacijos.
Kuriančiųjų rasė
Savo galimybes realizuojantys žmonės, pagal Maslou, yra žmonijos, geriausių jos atstovų, rasės „spalva”.
Maslou taip pat manė, kad šie žmonės pasiekė tokį asmenybės raidos lygį, koks potencialiai yra duotas kiekvienam iš mūsų. Žinoma, kaip negalima kalbėti apie abstraktų idealios psichinės raidos pavyzdį, taip neįmanoma pasiekti savirealizacijos paprasčiausiai laikantis nuorodų. Atvirkščiai – tai lėtas ir skausmingas individualus procesas.
Kiekvienas žmogus savo vidinį potencialą siekia realizuoti savaip. Vadinasi, bet kokį bandymą pritaikyti Maslou saviraiškos kriterijus turėtų pristabdyti supratimas, kad kiekvienas žmogus turi sąmoningai pasirinkti saviugdos kelią siekdamas tapti tuo, kuo jis gali būti gyvenime.
Maslou priėjo išvadą, kad save išreiškiantiems žmonėms yra būdingos tokios charakteristikos.
1. Adekvatesnis realybės suvokimas.
Save išreiškiantys žmonės sugeba suvokti juos supantį pasaulį, įskaitant kitus žmones, teisingiau bei nešališkiau nei kiti.
Jie mato tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią norėtų matyti. Jie mažiau reiškia emocijas ir objektyviau vertina reiškinius, ir neleidžia lūkesčiams bei baimėms paveikti jų vertinimus.
Tokio suvokimo dėka šie žmonės nesunkiai atpažįsta veidmainiavimą ir nesąžiningumą. Maslou aptiko, jog šis sugebėjimas pasireiškia daugelyje gyvenimo sričių, įskaitant meną, mokslą, politiką ir filosofiją. Lūkesčiai, nerimas, stereotipai, melagingas optimizmas arba pesimizmas savo galimybes realizuojančių žmonių suvokimui taip pat daro mažesnę įtaką. Maslou tokį neiškreiptą suvokimą pavadino pažįstama būtimi, arba B (būtiškuoju) pažinimu.
Su išskirtinio objektyvumo suvokimu susiję ir tai, kad save išreiškiantys žmonės yra tolerantiškesni prieštaringumams ir neapibrėžtumui nei kiti žmonės. Jie nebijo problemų, kurios neturi vienareikšmiškai teisingų arba klaidingų sprendimų. Jie sveikina abejones, neapibrėžtumą ir neišvaikščiotus takus.
2. Savęs, kitų ir gamtos priėmimas.
Save išreiškiantys žmonės gali priimti save tokius, kokie jie yra. Jie ne per daug kritiški savo trūkumams ir silpnybėms. Jų neslegia perdėtas kaltės, gėdos ir nerimo jausmas – tos emocinės būsenos, kurios kamuoja daugelį žmonių. Tokia savimonė jiems būdinga ir fiziologijos atžvilgiu. Savo fiziologiją jie priima su malonumu, patirdami gyvenimo džiaugsmą. Jų geras apetitas, miegas, jie mėgaujasi savo seksualiniu gyvenimu be nereikalingų tabu. Biologiniai procesai (pvz., senėjimas) laikomi žmogiškosios prigimties dalimis ir priimami palankiai. Panašiai jie žiūri ir į kitus žmones. Jie gali pakęsti kitų silpnybes ir nebijo jų jėgos. Jie suvokia, kad žmonės kenčia, sensta ir galų gale miršta.
3. Nuoširdumas, paprastumas ir natūralumas.
Save išreiškiančių žmonių elgesys pasižymi tuo, kad jame nėra dirbtinumo ir noro padaryti įspūdį. Tačiau tai nereiškia, kad jie nuolat prieštarauja tradicijoms. Jų vidinis gyvenimas (mintys ir jausmai) natūralus ir nepasiduoda sąlygotumui, tačiau, kad neliūdintų kitų, jie gali laikytis tam tikrų formalumų ir ritualų. Taigi jie gali prisitaikyti, kad neskaudintų savęs ir kitų.
Dėl šios priežasties save išreiškiantys žmonės toleruoja, pavyzdžiui, švietimo įstaigoje galiojančią mokymo praktiką, nors išties ją laiko nuobodžia ir bukinančia. Tačiau jei šito reikalauja situacija, jie nesitaiksto netgi esant ostrakizmo ir pasmerkimo grėsmei – kitaip tariant, atmeta socialines normas, kai mano, jog tai būtina.
4. Atsidavimas darbui.
Pasak Maslou, visos jo tyrinėtos asmenybės be išimties buvo atsidavusios kokiam nors uždaviniui, pareigai, pašaukimui arba mėgstamam darbui, kuriuos jie laikė svarbiais. Kitaip tariant, save išreiškiančios asmenybės nėra egocentriškos, o veikiau orientuotos į problemas, kurias laiko aukštesnėmis už jų tiesioginius poreikius. Šiuo atžvilgiu jie veikiau gyvena tam, kad dirbtų, o ne dirba tam, kad gyventų.
Save realizuojančių žmonių įsitraukimą į darbą Maslou lygina su meilės romanu: „Darbas ir žmogus, regis, skirti vienas kitam… žmogus ir jo darbas tinka vienas kitam ir priklauso vienas kitam kaip raktas ir spyna”.
5. Nepriklausomybė: vienatvės poreikis.
Pasak A. Maslou, save realizuojantiems žmonėms reikia, kad vidinis jų gyvenimas būtų neliečiamas. Kadangi jie nesiekia užmegzti su kitais priklausomybės santykių, gali mėgautis turtinga draugyste.
Deja, šį nepriklausomybės ir atsiskyrimo poreikį ne visi suvokia ir priima. Socialinių kontaktų srityje „normalūs” žmonės juos dažnai laiko abejingais, nebendraujančiais, pasipūtusiais ir šaltais. Tačiau save realizuojantiems žmonėms nereikia kitų žmonių draugystės įprasta šio žodžio prasme. Jie jaučia kito lygio bendravimo poreikį – bendravimo su savimi. Vienas iš Maslou tiriamųjų pasakė tokią frazę: „Kai aš vienas – aš su savo geriausiu draugu”. Šį teiginį galima interpretuoti kaip narcisizmą, tačiau Maslou įsitikinimu, save realizuojantys žmonės gali būti vieni ir nesijausti vieniši.
Poreikis atsiriboti ir pasitikėjimas savimi pasireiškia ir kitais elgesio aspektais. Aukštą saviugdos lygį pasiekę žmonės išlaiko rimtį, kai juos ištinka asmeninės nelaimės ir nesėkmės. Maslou tai aiškina tuo, kad šie žmonės turi savitą požiūrį į situaciją ir nesiremia nuomonėmis ar jausmais, kuriuos tokiais atvejais demonstruoja kiti. Iš tiesų jie patys sau yra varomoji jėga, kuri priešinasi visuomenės bandymams priversti juos laikytis socialinių sąlygotumų.
6. Autonomija: nepriklausomybė nuo kultūros ir aplinkos.
Iš čia išdėstytų charakteristikų galima spręsti, jog save realizuojantys žmonės veikia laisvai ir nepriklausomai nuo fizinės bei socialinės aplinkos. Ši autonomija leidžia jiems remtis savo vidiniais augimo šatiniais. Pavyzdžiui, koledžo studentui, jei jis – save realizuojanti asmenybė, nėra būtina „teisinga” akademinė studentų miestelio atmosfera. Jis gali mokytis bet kur, nes jis turi save patį. Šia prasme jis yra „save aprūpinantis” organizmas.
Psichologiškai sveikiems žmonėms būdingas aukštas savikontrolės ir „laisvos valios” laipsnis. Jie save laiko savarankiškais, aktyviais ir atsakingais savojo likimo šeimininkais. Jie pakankamai stiprūs, kad nepasiduotų kitų nuomonei ir įtakai, todėl nekovoja dėl apdovanojimų, aukšto statuso, prestižo ir populiarumo. Save realizuojantys žmonės tokį išorinį pasitenkinimą laiko mažiau svarbiu už saviugdą. Žinoma, tokią vidinę žmogaus nepriklausomybę lemia tai, ar praeityje jis patyrė meilę ir globą iš kitų.