Šveicariškų laikrodžių paslaptys

Šiandien, kai tikslų laiką galima sužinoti žvilgtelėjus į savo mobilųjį telefoną, laikrodis – ne pirmo būtinumo prekė. Nepaisant to, šimtmečių išbandymus įveikę visame pasaulyje tikslumu garsėjantys šveicariški laikrodžiai ir be visagalės reklamos suranda savo pirkėjus.

Sunku patikėti, tačiau brangius, tūkstančius litų kainuojančius, mechaninius šveicarų šedevrus įsigyja ne vien tik verslininkai ar jų damos. Kai kurie klaipėdiečiai laikrodį perka už paskutinius pinigus, dar kiti taupo keletą mėnesių ar net metų.

Aštuonių garsių šveicarų firmų laikrodžiais uostamiestyje prekiaujantis Raimondas Skiotys sako, kad pirkėjai dažniau jį nustebina žiniomis, o ne piniginės storiu.

„Būna atvejų – prieina žmogus prie vitrinos ir, metęs žvilgsnį, iškart gali pasakyti beveik viską apie laikrodžio mechaniką, jo savybes. Į parduotuvę užsuka išsilavinę klaipėdiečiai, kuriems svarbu įsigyti gerą, o ne tik gražų laikrodį. Būna ir tokių, kurie pareiškia norintys laikrodžio už, pavyzdžiui, 10 tūkstančių litų. Iškart aišku: laikrodis jam – tik dar viena tuščia užgaida. Štai su tokiais bendrauti ne itin malonu“, – neslepia R. Skiotys.

Iš pirmo žvilgsnio ne itin įspūdingi šveicariški laikrodžiai turi nepaaiškinamą trauką – dažnai į parduotuvę užsukę žmonės nė neketina išlaidauti, tačiau ima ir krenta į akį kuris nors gaminys. Jeigu gali sau leisti – įsigyja iškart, jei ne – prašo niekam neparduoti ir kol taupo, vis užbėga pažiūrėti.

Parduotuvė „Laiko uola“ Klaipėdoje duris atvėrė prieš keletą mėnesių. Mažytė laikrodžių karalystė įsikūrė senamiestyje. Vieta pasirinkta neatsitiktinai – laikrodžiai reikalauja ramybės ir nepakenčia skubos.

Ramybė ir tyla laikrodžius supa ir jų gimimo vietose – Šveicarijos gamyklose. Rankomis iš smulkiausių detalių juos surenka geriausi savo srities profesionalai, gamybos žinias paveldėję iš kartos į kartą. Visa tai teko stebėti ir pačiam R. Skiočiui. Anot jo, gamyklų atmosfera primena bažnyčias, nes kruopštus darbas reikalauja susikaupimo ir geros energijos.

Šveicariškų laikrodžių paslaptis slypi ne tik ypatingoje mechanikoje – iki šiol niekas negali atskleisti jų metalo ir stiklo apdailos technologijos.

Anot R. Skiočio, šveicariški laikrodžiai vertinami už tikslumą bei ilgaamžiškumą.

„Laikrodžio metalas reaguoja į oro kaitą, veikiamas aukštos arba žemos temperatūros jis praranda tikslumą. Nustatyta, kad laikrodžiams kenkia net žemės sukimasis apie savo ašį. Šveicariškiems mechanizmams visa tai negalioja – štai čia ir slypi jų šlovės esmė“, – pasakoja R. Skiotys.

Geras laikrodis – draugas visam gyvenimui. Jo priežiūra neypatinga – kartais būtina apsilankyti pas laikrodininką, kad šis išvalytų dulkes ir suteptų.

Prižiūrimas ir saugomas laikrodis tampa šeimos relikvija. „Laiko uoloje“ dirbantis laikrodininkas Raimondas Grušas pažįsta ne vieną klaipėdietį, kuris kišenėje šildo dar prosenelių nešiotą mechanizmą.

Šiandien laikrodžius perka ne dėl pagrindinės funkcijos – laiko rodymo. Jie tampa vyrų įvaizdžio dalimi ir, ko gero, pagrindiniu aksesuaru. Moterims papuošalų ir taip prigalvota be skaičiaus, o štai vyrams – galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.

Šveicarai laikrodžius keičia pagal norus ir nuotaikas – vienus nešioja laisvalaikiu, kitus užsisega verslo susitikimams ar sportui. Nenuskriaustos ir moterys – pavyzdžiui, „De Grisogono“ laikrodžiai perkami kaip juvelyriniai dirbiniai, nes juose spindi brangakmeniai.

„Brangus laikrodis, kainuojantis apie 10 tūkstančių litų ir daugiau, būtinai bus pagamintas iš aukso ir turės daug papildomų funkcijų – rodys savaitės dienas, mėnesius, mėnulio fazes. Mechaniniuose laikrodžiuose šveicarai sugeba įtaisyti net žadintuvą. Savo pirkėjams galime pasiūlyti laikrodžių, skirtų buriuotojams. Turime ir limituotų gaminių – tokių, kurių pagaminta tik tam tikras skaičius. Pavyzdžiui, vienas iš brangiausių mūsų parduotuvėje, kainuojantis 16 tūkstančių litų, yra vienintelis pasaulyje 28 numeris iš 50 laikrodžių serijos,“ – vardijo R. Skiotys.

Genda šveicariški laikrodžiai retai, gamintojai suteikia ilgą garantinį laiką, kai kurie net – visam gyvenimui.

Kiek yra tiesos posakyje, kad mirus šeimininkui sustoja ir jo laikrodis, R. Skiotys sakė nežinantis, tačiau iš pirkėjų jis girdėjęs įvairiausių panašių istorijų.

Laikrodininkas R. Grušas priduria, jog jam pačiam yra tekę susidurti su logiškai nepaaiškinamais faktais. Pavyzdžiui, vienai klientei ant riešo užsegti kvarciniai laikrodžiai imdavo ir sustodavo. Būta, kad po šeimininko mirties sustojusių, o vėliau sutaisytų laikrodžių rodyklės pradėdavo suktis priešinga kryptimi.

Gali būti, kad tai – tik sutapimai, tačiau tie, kuriems laikrodis jau tapo neatsiejama kasdienybės dalimi, tokiomis istorijomis linkę tikėti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.