Apie pusę milijono žmonių kasmet apsilanko 1980 metais atstatytoje Varšuvos karališkojoje pilyje. Ji, kaip ir Lietuvos valdovų rūmai Vilniuje, buvo sunaikinta, dėl jos likimo ne kartą laužytos ietys.
Niekaip nerimsta aistros dėl atstatomų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje. Tarp jų – kai kurių JAV lietuvių bendruomenės atstovų reikalavimas suteikti penkias menes savo veiklos ekspozicijai, kaltinimai Lietuvos dailės muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus specialistams, jog jie būsimiems rūmams perka ne tuos eksponatus. Tačiau šįkart – ne apie vietinius vaidus. Pasidomėjome, kaip panašūs klausimai buvo sprendžiami atstatant Varšuvos karališkąją pilį, kaip atkurti interjerai. Kalbiname Varšuvos karališkosios pilies specialistą, istorijos daktarą Piotrą Majewskį.
Rezidencijų muziejus
– Kas gi yra Varšuvos karališkoji pilis, atstatyta praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje?
– Tai Lenkijos valstybingumo simbolis – istorinė rezidencija, kurią kartais vadiname rezidencijų ar interjerų muziejumi. Tai ypatinga muziejų kategorija, pristatanti tam tikros epochos architektūrą. Šiuo atveju – klasicizmą, XVIII a. antrąją pusę, kai paskutinysis Lenkijos ir Lietuvos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis perstatė pilį ir jai suteikė klasicizmo bruožų.
Tačiau Karališkoji pilis yra ne tik minėto laikotarpio muziejus – čia rengiamos ir kilnojamosios parodos, kurios dažniausiai susijusios su mūsų pilimi.
Karo palikimas
– Tai ir istoriniai ryšiai su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais Vilniuje, kai šios pilys kartu su Krokuvos Vavelio karaliaus pilimi buvo pagrindinės Abiejų Tautų Respublikos valdovų rezidencijos. Rezidencijas sieja ir panašūs sunaikinimai, ir siekis atstatyti valstybingumo simbolį.
– Skirtumas toks, kad mes pilies netekome per Antrąjį pasaulinį karą. Pilis nukentėjo 1939 metais, o po sprogdinimų 1944-aisiais liko tik griuvėsiai. Tarp tų nuolaužų buvo surinkta keliasdešimt tūkstančių autentiškų architektūros fragmentų, puošybos detalių, kitokių daiktų, kurie buvo panaudoti atstatant pilį. Todėl dabar pastatas, nors ir visiškai atitinka originalą, tik iš dalies autentiškas.
Ir meno kūriniai, šiandien esantys interjeruose – ne tik originalai iš ikikarinės pilies. Dalį vertybių konfiskavo vokiečių okupantai, dalį daiktų, tarp kurių, pavyzdžiui, karaliaus sostas, išsaugojo lenkų muziejininkai, užvertę jį šiukšlėmis ir lentomis. Mūsų žmonės labai organizuotai slėpė pilies turtą, ypač daug istorinių vertybių slapčia pernešė į Varšuvos nacionalinį muziejų. Beje, nors ten, kaip ir kitur, vadovavo vokiečių komisaras, kūrinių slapstymą okupantų panosėje organizavo garsus pogrindžio veikėjas, iškilus muziejininkas profesorius Stanislawas Lorentzas. Vertybių evakuacija vyko iki 1940-ųjų sausio. Po to pilis styrojo tarsi skeletas, 1944-aisiais ji susprogdinta.
Be valstybės paramos
– Kaip vyko atstatymas?
– Nuo 1949-ųjų pradėta apie tai kalbėti. Įsiplieskė ginčai tarp istorikų, muziejininkų, restauratorių, architektų. Pastarieji toje vietoje siūlė statyti stalininės architektūros pastatą. Tačiau buvo sunki ekonominė padėtis, kelis kartus keitėsi politinė situacija, be to, propagandiniais sumetimais Karališkosios pilies atstatymas komunistų valdomoje valstybėje neatrodė tinkama. Tik 1971 metais nuspręsta pilį atstatyti.
– Iš kokių lėšų?
– Tik iš privačių aukų! Lenkai didžiuojasi, kad Karališkąją pilį atstatė be valstybės paramos. Šalyje ir užsienyje buvo įsteigta daug komitetų, kurie rinko pinigus. Tiesa, Londono emigracija pasisakė prieš rinkliavą „komunistinei Lenkijai”. Visai kitaip reagavo JAV gyvenantys lenkai, šie aktyviai palaikė atstatymo idėją, nemažai paaukojo. Vis dėlto daugiausia pinigų surinko Lenkijos piliečiai, nors tuo metu žmonės nebuvo turtingi.
Nesiekė įsiamžinti
– Kaip įamžinti aukotojai?
– Žmonių indėlis niekaip nėra įamžintas pilyje. Jiems buvo svarbu atstatyti rūmus, o ne tai, kad vėliau čia ras savo vardą. Lenkų patriotams visiškai užteko padėkos raštų.
– O kaip sekėsi susigrąžinti pilies meno vertybes?
– Nors pilies likimas buvo neaiškus, iškart po karo, iki 1950-ųjų, pavyko susigrąžinti nemažai meno rinkinių iš Vokietijos, kurie buvo saugomi Nacionaliniame muziejuje.
Labai svarbu, kad tarp pilies kolekcijų – privačių žmonių dovanoti meno kūrinių rinkiniai. Išsiskiria profesorės Karolinos Lanckoronskos testamentu dovanotų paveikslų kolekcija, kurioje yra ir Rembrandto drobių. Meno istorikė, gyvenusi Italijoje ir Prancūzijoje, visą savo įspūdingą kolekciją padovanojo Varšuvos ir Vavelio pilyse veikiantiems muziejams nereikalaudama jokių atsidėkojimų. Todėl muziejininkai tą kolekciją pavadino profesorės vardu.
Ieško unikalių vertybių
– Kas šiandien finansuoja pilies išlaikymą, kaip kaupiami meno rinkiniai?
– Nuo 1980-ųjų, kai pilis buvo baigta atstatyti, valstybė perėmė visą jos išlaikymą. Tačiau iki šiol šalies biudžete nėra specialaus fondo, skirto įsigyti istorinių vertybių. Tai rimta įsisenėjusi problema. Vis dar tenka ieškoti ir autentiškų meno kūrinių, ir rėmėjų, kurie galėtų juos nupirkti. Bendraujame ir su kolekcininkais, bankais. Jie, įsigiję meno kūrinių per aukcionus, juos patiki mūsų saugykloms, taip reklamuoja pilį, joje rengia savo kolekcijų parodas. Beje, vienas bankas, savo numizmatikos kolekciją saugojęs depozite, neseniai ją be jokio užmokesčio perleido muziejui.
– Kaip jūs, specialistas, vertintumėte kai kurių JAV lietuvių išeivių norą valdovų rūmuose Vilniuje įsirengti savo veiklą pristatančias menes, taip pat šių dienų kūrėjų darbus?
– Manau, nereikėtų pamiršti, kad tai – istorinė rezidencija, tam tikra muziejų kategorija. Bet būtų gražu, jei įgyvendintumėte idėją įrengti lentą su žmonių, daugiausia prisidėjusių prie rūmų atstatymo ir autentiško laikotarpio interjerų pirkimo, pavardėmis.