„Lėlių teatras – didelė jėga”, – sako dailininkė, režisierė ir dramaturgė Jūratė Januškevičiūtė. Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje atidaryta jos kūrybos paroda „Buvimas”, skirta autorės veiklos lėlių teatre trisdešimtmečiui.
Ar dar ne viskas pasakyta apie lėlę? Kaip atsirado ši paroda?
Tai padėka lėlei, kuri mane maitino ir rengė, teikė džiaugsmą ir per tris dešimtmečius niekada neišdavė. Lėlių, kaip ir žmonių, likimai – skirtingi. Vienos miršta kartu su spektakliu, kitos dulka muziejuose arba tęsia savo gyvenimą, virtusios angelėliais, drakonais.
Mano grafikos ir tapybos darbuose atsispindi buvusių bei būsimų spektaklių eskizai, scenografijų apmatai, asociacijos.
Tarkim, tos sparnuotų būtybių skulptūrėlės – išskobtos iš seno supjaustyto kryžiaus. O štai vienas lėlės fotoportretas. Jį spausdama net nustėrau – išvydau veidą, išvagotą gyslelėmis, išraiškingą, tarsi su žmogaus išgyvenimų žymėmis.
Esate moteris dramaturgė. Tai gan reta ir drąsu…
Aišku, pirmiausia buvo dailė, bet anuomet negalėjau stoti į Dailės institutą, nes mano buvo „negera” tremtinės biografija.
Pjeses rašau tik lėlių teatrui, pati sau. Kai išleidau pjesių knygelę – jas ėmė statyti ir kiti. Lietuvoje lėlių teatras visai neturi dramaturgijos. Yra gerų autorių Čekijoje, bet nėra kas juos išverčia.
Lėlių teatro dramaturgija labiau suspausta nei „rimtoji”. Joje – daug veiksmo, mažai – kalbos ir metaforiškas mąstymas. Kartais tai būna mane sužavėjusių pasakų inscenizacijos. Spontaniškai, savaip vystau siužetą ir išeina naujas turinys.
Štai viena pasaka įstrigo atminty nuo vaikystės, ir nutariau, kad ją būtinai reikia statyti. Atradau tą knygą pas senelius. Perskaičiau ir parašiau pjesę. O tie personažai! Jeigu tai yra žirafa, tai su ja kartu ir gyveni jos sunkų gyvenimą. Ir tai labai faina!
Kūryboje nėra jokios kančios. Man kančia – plauti lėkštes, o rašyti, statyti pjeses – gaivališkas džiaugsmas. Liaupsių didelių nesusilaukiau. Tiesa, labai seniai už kelias pjeses esu gavusi Boriso Dauguviečio premiją.
Kaip galvojate, kodėl Lietuvoje lėlių teatras nepopuliarus? Juk garbiname liaudies skulptūrą, meldžiamės stabams…
Čia reikėtų su teatro teoretikais šnekėtis. Pagalvoju, juk lėlių teatras yra išlipęs iš bažnyčios. Per Velykas, Kalėdas bažnyčiose vykdavo lėlių vaidinimai, misterijos, ir dabar istorikai randa jų pėdsakų, vieną kitą lėlytę. O paskui jas iš šventyklos išgujo. Gal dėl to, kad lėlės kišasi į politiką, visa išjuokia, tyčiojasi iš labai garbių žmonių silpnybių…
Bet jums pavyko lėlių teatro bacila užkrėsti visą Klaipėdos universiteto lėlininkų kursą. Juk retas profesionalus aktorius geba vaidinti lėlių teatre?
Žinoma, kiekvienas aktorius pirmiausia nori rodyti save, tai esminis instinktas. Lėlių teatre aktoriaus nėra, vaidindamas už širmos lieki beveidis, sielą atiduodi lėlei. Tai sunku ir aktorine, ir fizine prasme.
O jeigu kartais vaidini atviroj erdvėj su lėle, gatvėje vaikai šaukia: „Žiūrėkit, eina paršiukas Ikaras!”
Koks lėlininkas – jūsų idealas?
Linas Zubė. Jis dingsta lėlėje. Ir verkia, kalba, jaučia lėlė, o ne jis. Tas atsidavęs lėlininkas – vaikiškumo ir išminties, akrobato ir filosofo, tragiko ir komedianto lydinys.
Su kokia lėle žaidėte vaikystėje?
Gyveno toks juodas pliušinis meškutis Rimas. Mano sesuo jį gydydavo, o aš tai kalbėdavausi kaip su visateisiu šeimos nariu. O kad lėlė gyva – tai faktas! Kai ją kuri – įdedi dūšią, perduodi energiją, ir ji visa virpa. Paima aktorius – vyksta persikūnijimo procesas. Lėlei gyvybės bei galių suteikia ir žiūrovas.
Man prieš akis vis iškyla vaizdas: aktorius po spektaklio laiko rankose didelę lėlę, prieina prie jų vaikas ir širdingai kalbasi ne su žmogumi, o su lėle.
Kaip marškiniai – arčiausia kūno, taip lėlė yra arčiausiai vaiko. Vaikas mąsto vaizdais ir labai greitai prima lėlę kaip ženklą. O suaugėlis galvoja, iš ko lėlė padaryta.
Esu sukūrusi kelis šimtus lėlių. Gali būti, jog tos, kurios man – gražiausios, vaikams patinka mažiausiai.
Lėlė gali viską, ko negali žmogus: sudegti ir vėl atsigauti, skleistis kaip augalas, išversti kailį. Lėlė – ne žmogus, bet apie jį gali papasakoti viską.
Iš vaikystės atsimenu, kaip lėlių teatre susikaustę vaikai pamažu atsipalaiduodavo, užsimiršdavo ir imdavo šaukti: „Duok jam, duok!”
Mano spektakliuose visai mažiukai verkia, kai užgęsta šviesa. Prisimenu, kaip man būdavo gaila to vilko iš rusiško animacinio filmuko „Na, palauk!”, kai zuikis jį visaip kankino.
Aš manau, baisybių ir sadizmo pilna televizoriaus dėžė, spektaklis turi būti lėtas, baltas ir šviesus. Maniškiuose niekas nieko nemuša, tai vaikai ir neklykia: „Duok jam, duok!”
Ar statėte lėlių spektaklių suaugusiems? Juk lėlių kalbą naudoja mūsų teatro didžiūnai: E. Nekrošius, J. Vaitkus, R. Tuminas.
Va matot! Jie nori metaforą išeikšti – žmogus to negali padaryt, todėl pasitelkia lėlę. Kitiems teatrams lėlių nekūriau ir nekursiu, o mes buvome pastatę spektaklį jaunimui „Nebenoriu sapnuoti”, tai jame vaidino žmonės ir lėlės, ir kaukės. Sovietmečio gadynėje buvau pastačiusi kalėdinį lėlių šešėlių spektaklį.
Na, pripažinsiu, scenografija yra mano silpniausia vieta, mat aš lėlę vedu į priekį. O štai lėlių teatro korifėjus Vitalijus Mazūras sukuria spektaklį kaip daugelio meno žanrų visumą. Lenkiu galvą. Dar man labai patiko, net sukrėtė Rimanto Driežio spektaklis „Elenytė ir Joniukas”. Žiūrėjau išpūtus akis.
Ar nesinorėtų regėti per miesto šventes kalbančias lėles?
Tai vis dar išbėga į aikštes jaunimas su lėlėmis, bet kiek jiems užteks entuziazmo tai daryti be paskatinimo? Idėjų uostamiesčio lėlininkai turi viesulą. Bet mums būtų didžiausia šventė, jeigu Klaipėda turėtų normalias patalpas lėlių teatrui. Tuomet lėlių šventė miesto vaikams nepaliaujamai tęstųsi.