Tautodailės salone „Marginiai” giesmėmis ir poezijos posmais atidaryta įspūdinga Žemaitijos tautodailininkų kalėdinė medžio skulptūrų, tapybos darbų bei nėrinių paroda.
„Tikrasis liaudies menas, kuris gimsta iš širdies, o ne daromas komerciniais tikslais, atspindi žmonių nuotaikas, rūpestėlius, lūkesčius”, – sakė parodos autorius ir dalyvius pasveikinęs Klaipėdos Marijos Karalienės bažnyčios kunigas Algimantas Lukšas.
Apžiūrėję šią tradicinę sakralinę parodą, matome Betliejus, kurie simbolizuoja pakilią Kalėdų nuotaiką, o žmonės tarsi raginami pasiruošti namuose ir bažnyčiose Betliejų.
„Kristaus gimimas – ne mistika. Tai įvykio, ištikusio žmoniją prieš kelis tūkstantmečius, prisiminimas ir įprasminimas. Į kiekvieno liaudies meistro dūšią neįlysi, sunku pasakyti, ar šis menas yra Dievo garbinimo forma, sielos atgaiva; juk ir pragyvenimui reikia užsidirbti. Tačiau manau, kad geriau namų aplinką puošti rūpintojėliu ar iš medžio drožta Mariją nei kiniškais parduotuvių blizgučiais”, – sakė kunigas, prisipažinęs, jog labiausiai jam patikęs kretingiškio tautodailininko Alberto Žulkaus išskobtas Betliejus. Šio meistro sukurtas Kristus žiūrovams taip pat žadino taurias mintis.
Tautodailininkas Adolfas Viluckis turi angelų biblioteką, ir gali papasakoti apie angelų gildijas – nuo skelbiančių pasaulio pradžių pradžią archangelų iki piktų angelų – keršytojų su liepsnojančiais kalavijais. Pačiam teko drožti įvairius variantus – ir kūdikėlius laiminančius sparnuotus sargus, ir trimitininkus dangaus, ir kai kurie jų, prisipažįsta, atėjo iš vizijų. Skobia ir skraidančius, o kai kuriuos angelus tiesiog „nuleido ant grindinio”.
Parodoje regime ir autoriaus angelą Judą Tadą, kuris keliauja per pasaulį su Kristaus atvaizdu ir labai greit išpildo žmonių prašymus, kai tik kreipiasi į jį sunkiu atveju. Šiuo metu neįgaliųjų pensionui meistras dirbina didžiulį angelą Rapolą – keliautojų ir ligonių globėją, tad sakė, sunku perteikti jo dvilypę paskirtį.
Tautodailininkės Aldonos Mozūraitienės šventieji išsiskiria suvargusiais, išsekusiais, negudriais, bet itin iškalbingais veidais, tarsi bylojančiais mums, jog varguoliams priklauso dangaus karalystė, o žemėje jie neša sunkų išbandymų ir pasiaukojimo kryžių.
A. Mozūraitienė kruopščiai išskobė iš baltosios liepos Betliejų, perteikdama graudžią ir paslaptingą nakties, kai skurdžiame tvarte gimė kūdikėlis Jėzus, nuotaiką. Vis prisimenu, koks stebuklingas reiškinys man, vaikui, būdavo netobulas, bet toks išraiškingas Betliejus kaimo bažnyčioje”, – sakė meistrė.