Jaunas klaipėdietis tapytojas ir poetas Simas Žaltauskas suka galvą, kaip dvidešimt tapybos darbų saugiai nugabenti į Jungtinę Karalystę, Velso sostinę Kardifą.
Menininkas nerimauja, kad paveikslai meno galeriją Kardifo įlankoje, kur už kelių mėnesių bus atidaryta jo paroda, pasiektų nesugadinti.
Visoje Britanijoje žinoma Norvegijos bažnyčios meno galerija sutiko eksponuoti kūrėjo iš Lietuvos darbus – S. Žaltauskas įveikė galerijos rengiamą autorių atranką. Dailininkas į Jungtinę Karalystę veš savo autoportretų seriją, kuri lankytojams bus demonstruojama vasario 25-kovo 11 dienomis.
S. Žaltausko žiniomis, parodos uždarymui organizuojamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtas minėjimas, į kurį pakviesta vietinė lietuvių bendruomenė.
Kitąmet tapytojas taip pat planuoja surengti parodą Danijos sostinėje Kopenhagoje.
Pirmą kartą užsienyje S. Žaltauskas savo darbus eksponavo prieš porą metų, kai vienerius metus studijavo Ispanijoje, Castilla La Mancha universitete.
„Laikau save menininku kosmopolitu, – sako S. Žaltauskas. – Norisi parodyti savo kūrybą pasauliui, o sykiu ir Lietuvą pristatyti.”
Vilniaus dailės akademijos magistrantas šiuo metu pasinėręs ne tik į parodos Velse organizavimo rūpesčius. Netrukus turi pasirodyti antroji S. Žaltausko poezijos knygelė. Pirmoji išleista 2003-iaisiais.
Pasak pokalbininko, daugelį stebina jo potraukis jausmus ir emocijas reikšti ne tik teptuko potėpiais, bet ir žodžiu.
„Pats savęs klausiu, kodėl rašau, – prisipažįsta. – Tai analizuoju ir savo magistriniame darbe. Kartą šnekučiavomės prie kavos puodelio su Arvydu Šalteniu, buvusiu Vilniaus dailės akademijos rektoriumi. Jis pasakė, kad dabar jau nebėra profesionalių menininkų, kurie ir rašo, ir tapo. Aš lyg ir tęsiu jų kartos tradiciją. A. Šaltenis labai palaiko mane ir bando padėti, kad eilėraščiai negulėtų stalčiuje.”
S. Žaltauskas svarsto, jog kartais daug daugiau nei žodžiais gali pasakyti tapydamas. Tačiau būna ir tokių momentų, kai kur kas iškalbingesnės pasirodo vos kelios ranka užrašytos eilutės.
„Rašau apie tai, kas tikra. Savo išgyvenimus, emocijas, jausmus ir nuotaikas bandau sutalpinti į keletą eilučių. Nerašau ilgų eilėraščių”, – sako S. Žaltauskas.
Pasak menininko, jį kūrybai įkvepia netikėčiausi dalykai. Štai bjauri paštininkė iš vieno mėgstamiausių Simo eilėraščių yra realus asmuo: šaltais žiemos paryčiais po darbo grįždamas į savo namus Užupyje, sakosi kone kasdien ją sutikdavęs. Bakalauro studijų metu S. Žaltauskas pragyvenimui užsidirbdavo naktimis triūsdamas spaustuvėje, kaip pats sako, „prie staklių”.
„Dieną studijavau, naktį dirbau. Per parą miegodavau vos dvi tris valandas, nes labai norėjau studijuoti. Galiausiai man vos nepasimaišė protas iš nuovargio, nors vienas dėstytojas sakydavo, kad nemiegojęs geriau tapau”, – šypsojosi S. Žaltauskas.
Vartydamas ruošiamą išleisti knygelę su penkiasdešimčia eilėraščių, Simas pacituoja vieną, parašytą po garsiųjų boksininkų E. Holifildo ir M. Taisono rungtynių, kurių metu pastarasis krimstelėjo savo varžovui ausį. Kitame puslapyje randa eilėraštį, parašytą medituojant Ispanijos kalnuose. „Studijuodamas Ispanijoje gyvenau dauboje tarp kalnų. Kai turėdavau laiko, pasiėmęs popieriaus eskizams kopdavau į kalnus. Žiūrėdavau į apačią ir, regis, apie nieką negalvodavau, bet tarsi iš pasąmonės ateidavo eilėraščiai.”
S. Žaltauskas įsitikinęs, kad geras gyvenimas kūrybai kenkia. Sako nesyk pastebėjęs, kad gerai nusiteikusio žmogaus kūryba yra paviršutiniška.
„Tavo gyvenime turi būti susikaupę tamsių nuosėdų – tik taip gimsta tikrai geri kūriniai”, – mano menininkas. Jis neslėpė, kad šiuo metu jo finansinė padėtis nėra pati geriausia, tačiau nesiskundžia. Džiaugiasi, kad jam labai padeda brolis.
„Vangogui jo brolis Teo padėdavo, kad jis galėtų tapytų. Man išgyventi taip pat padeda brolis”, – juokėsi S. Žaltauskas.
Sena bjauri paštininkė
Į vežimėlį o gal į seną
Šlavėją žiūrėjo
Kiekvieną žiemos šaltą rytą
Senas sizifas į kalną vežimą
Rideno
Suklibęs sutinęs pilnas šiukšlių
Vežimas