Neįprastą gerklinio dainavimo techniką įvaldžiusi Sainkho Namtchylak savo gimtojoje Tuvoje – atokioje šalyje Pietų Sibire, kuri ribojasi su Mongolija, – kartą dainavo 42 laipsnių šalčio temperatūroje.
Tai prisiminusią avangardinio dainavimo žvaigždę dar ir dabar, kai kalbamės prie kavos puodelio viename Klaipėdos barų, sukausto šaltis, kurio ji nemėgsta ir nė kiek nepasiilgsta, nors Tuvos sako nepamiršianti niekados.
Kosmopolitė dainininkė, kompozitorė ir rašytoja, paskutiniu metu gyvenanti Berlyne (Vokietija) ir daug koncertuojanti su džiazo muzikantais, – įdomi ir įvairialypė asmenybė. Apie išskirtinį Sainkho balsą sklando legendos. Kalbama, kad ji ne tik yra perpratusi senovės šamanų dainavimo paslaptis, bet ir pati praktikuoja šamanizmą.
Praėjusį savaitgalį uostamiesčio Koncertų salėje S. Namtchylak kartu su lietuvių Andrės Pabarčiūtės, Tomo Dobrovolskio ir Raimondo Sviackevičiaus grupe „The New ARTrio” pristatė muzikinį projektą „The Trip, or Inner Emigration”, kurio tikslas – keliaujant po vidinį žmogaus pasaulį atskleisti kuo platesnį spektrą įvairiausių emocinių išgyvenimų. Koncertą savo partneriams, kolegoms ir bičiuliams dovanojo UAB „Neo Group”.
Jus vadina muzikiniu chameleonu. Vis dėlto kokia kūrybinė veikla Jums teikia didžiausią malonumą?
Viskas priklauso nuo projekto, idėjos. Kartais kokią nors savo mintį gali realizuoti tik ėmusis visiškai netikėtų formų. Pavyzdžiui, pernai aš išleidau muzikinę pasaką vaikams. Tiesa, ji tik taip vadinasi. Iš tikrųjų tai pasaka vaikams nuo penkerių iki šimto metų.
Ši pasaka – apie švaraus vandens, kurio mūsų žemėje liko labai mažai, bei savo tradicijų ir identiteto išsaugojimą technokratijos metu. Ji pasakoja apie mažą mergaitę, kuri, taigos šeimininkės nukreipta prie vandens šaltinio, išgelbėja savo tautą nuo maro ir bado.
Kas Jus paskatino mokytis šamanų dainavimo technikos?
Visada norėjau daryti ką nors neįprasta, neordinaraus. Norėjosi sukurti savo stilių. O iš kur aš galėjau visa tai paimti, jei ne iš savo pačios tautos istorijos. Prikėliau tai, kas mūsų buvo jau seniai užmiršta. Senovinės dainavimo technikos mokiausi iš etnografinių įrašų, konkrečių mokytojų neturėjau.
Pasakykite nežinantiems – kas yra gerklinis dainavimas?
Tai užmiršta dainavimo technika, kai dainininkas vienu metu gali išgauti du balsus. Skambesys yra panašus į dviejų garsinių instrumentų, tokių kaip, pavyzdžiui, obojus ir fleita.
Esate viena iš nedaugelio gerklinį dainavimą įvaldžiusių dainininkių, ypač tai reta Lietuvoje.
Tai tampa vis labiau madinga. Pavyzdžiui, paskutiniu metu Vokietijoje labai daug jaunų vokalistų, ypač – vaikinų, mokosi gerklinio dainavimo iš Centrinės Azijos dainininkų.
Esu pirmoji profesionali Tuvos dainininkė, įgijusi tarptautinį pripažinimą. Tada, kai pradėjau dainuoti, tai buvo iš tiesų neįprasta, o dabar jau Tuvoje buriasi gerklinio dainavimo kolektyvai. Daugiausia dainuoja moterys. Tai nustojo būti tabu.
Ar tiesa, kad Jūsų balsas apima septynias oktavas?
Tai šiek tiek perdėta. Mano darbinis diapazonas – maždaug keturios oktavos. Tiek yra mano organizmo jėgoms. Tačiau obertoninio dainavimo metu susidaro toks akustinis efektas, kad dainininko balsas yra dar pusantros-dviem oktavomis aukštesnio diapazono.
Kalbama, kad Jūs pati esatė šamanė…
Muzikine prasme – galbūt. Bet aš nepraktikuoju šamanizmo kaip religijos, tiesiog ilgai mokiausi Centrinės Azijos tautų kultinės muzikos.
Šitaip siekiau savo pasirodymuose sukurti mistinę atmosferą, kad klausytojas atsidurtų įsivaizduojamoje akustinėje erdvėje. Anksčiau net nenaudodavau tekstų. Tačiau vieną dieną suvokiau, kad išsisemiu kaip improvizatorė, todėl kuriam laikui improvizacijų atsisakiau ir ėmiausi kurti dainų programas. Beje, apskritai bet kuri kompozicija – netgi Bacho ir Mocarto kūryboje – yra gimusi iš improvizacijos.
Girdėjau, kad esate labai produktyvi kūrėja. Kiek jau išleidote albumų?
Daugiau kaip trisdešimt. Gal trisdešimt keturis, o gal trisdešimt penkis.
Kuo Jus sudomino lietuviai „ARTrio”?
Mes susipažinome muzikiniame festivalyje Varšuvoje. Pasiklausiau jų pasirodymo, man patiko. Kaip tik ieškojau kolektyvo, su kuriuo galėčiau pristatyti naują savo knygą „Karmaland”. Kolektyvas jaunas ir energingas, turintis dar šviežią požiūrį į improvizaciją. Atvykau pasižiūrėti, kas iš to išeis.
Jūsų seneliai buvo namadai?
Taip. Jie veisė avis, arklius ir kitus gyvulius, bet man neteko jų pažinti. Mano tėvai anksti tapo našlaičiais.
Papasakokite daugiau apie savo gimtąją šalį, mums apie ją žinoma labai mažai.
Tuva yra Centrinės Azijos Respublika, kurios teritoriją galima palyginti su Austrijos ir Šveicarijos kartu paėmus. Gyventojų nedaug – apie 300 tūkstančių. Tuva buvo viena iš paskutinių respublikų, įstojusių į Tarybų Sąjungą, – tai įvyko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944-aisiais. Dabar Tuva – autonomiją turinti šalis, NVS narė.
Deja, atsinaujinimo procesas, palyginti su kitais Rusijos regionais, Tuvoje vyksta daug lėčiau. Nors šalyje jau egzistuoja daugiapartinė sistema, vyksta rinkimai ir t.t., tačiau ekonominiu požiūriu didelių permainų kol kas nėra. Jaučiama labai didelė Kinijos, Korėjos, Japonijos ir, žinoma, Rusijos įtaka. Rinka Tuvoje labai maža ir joje vyrauja kiniška produkcija, atvežama per Mongoliją.
Tuva garsėja retais pašto ženklais.
Taip. Labai gražūs Tuvos pašto ženklai egzistavo itin trumpą laiką, todėl jie yra tikras lobis kolekcininkams.
Spėju, turistų sulaukiate nedaug?
Nepaisant to, kad šalis maža, pasauliui ji yra labai įdomi. Bet kalbu ne apie masinį, o apie tikslinį turizmą. Į Tuvą atvyksta labai daug mokslininkų ir studentų, kurie studijuoja kultūrą, istoriją, šamanizmą, gamtinius resursus. Ko tik čia nėra: ir uranas, ir auksas, ir… Kone visa Mendelejevo lentelė. Tačiau Tuva – atoki šalis, turizmas yra labai brangus. Vasarą vyksta daug muzikinių festivalių.
Kur šiuo metu Jūsų namai?
Iš Tuvos išvažiavau prieš trisdešimt metų. Dvylika metų gyvenau Maskvoje, tiek pat – Austrijoje, dvejus praleidau Airijoje, o 2006-uosius pragyvenau Berlyne. Dabar jau grįžtu į savo antrąją tėvynę Austriją, kur gyvena mano šeima – duktė, anūkas ir buvęs mano vyras, taip pat muzikantas, su kuriuo puikiai sutariame.
Ar kada nors sugrįšite į Tuvą?
Nežinau, galbūt… Kol kas apie tai negalvoju, nes esu reikalinga dukrai ir anūkui. Be to, manęs laukia daug nebaigtų projektų. Dar neišleidau pagrindinės savo knygos. Visa tai galiu padaryti tik būdama Europoje – gyvenant Tuvoje įgyvendinti savo sumanymus būtų sudėtinga. Juk susisiekimas su šia šalimi yra labai problemiškas, o kur dar klimatas… Dabar ten – penkiolika laipsnių šalčio.
Atmenu, pernai gruodį buvau surengusi nedidelį turą savo muzikinei pasakai pristatyti: startavome Sankt Peterburge, kur buvo nulinė oro temperatūra, po to atvykome į Maskvą – ten buvo 2 laipsniai šalčio, dar vėliau – į Krasnojarską, kuris mus pasitiko 20 laipsnių šalčiu. Bet tai dar ne viskas. Iš Kransojarsko atskridome į Tuvą, o ten buvo jau 42 laipsniai šalčio! Staiga visame mieste sugedo šildymas, todėl miegojau su paltu ir kepure, po dviem antklodėmis… Tačiau į pristatymą vis tiek susirinko daugybė vaikų, nors jie ir sėdėjo su paltais.
Įsivaizduojate, jei tokiu ritmu gyvenčiau visada – iš manęs labai greitai nieko neliktų… Žinoma, aš į Tuvą nuolat grįžtu, parodau savo naujus projektus. Stengiuosi praleisti ten kuo daugiau laiko šiltuoju metų laiku, bet kai atšąla, laikausi atokiau…