Sukurti dovaną – tolygu gauti dovaną pačiam ir net daugiau. Maža to, nebereikia bėgioti po muges ir parduotuves, viliantis tarp blizgučių rasti „ką nors tokio”.
Šiai idėjai pritaria ir savo patarimais bei dovanų idėjomis dalinasi Etnokultūros centro etnologės Valerija Jankūnaitė, Margarita Macijauskienė, Klaipėdos saviraiškos centro fitotechnologijos būrelio vadovė Larisa Ivanova.
Pati brangiausia dovana, anot V. Jankūnaitės, yra ta, kurios negali nupirkti už jokius pinigus. Tokia yra paties sukurta dovana. Dovana gali būti visiškai kitokia negu suvyniotas poketas, kuris yra plėšomas pagal amerikietišką tradiciją. Lietuviai, pastebi, niekada neplėšydavo.
„Pirmas dalykas, kurį nusprendus dovaną kurti pačiam reikia žinoti, tai – ką mėgsti daryti”, – kalba V. Jankūnaitė, vardindama ne vieno vaikystėje tikrintus, tačiau vėliau gal nepuoselėtus sugebėjimus, kuriuos prikelti – kaip tik puiki proga. Karpiniai, nėriniai, siuvinėjimas, mezgimas, piešimas, lankstiniai, pjaustymas ir kitos technikos – tinka dovanoms kūrti.
Labai svarbu esą galvoti apie žmogų, kuriam ruoši dovaną, kokie buvo jo metai, ar buvo ligotas, ar lydėjo sėkmė. Ir jei pasirinkta, tarkime, iškarpyti angelą, jį galima išreikšti įvairiai. Angelas raminantis, angelas – besijuokiantis, angelas – varpeliais skambinantis.
Dovana neturi būti didelė. Anoks esąs pasiekimas – pragyventi dar vienerius metus. Žmogus esą turėtų dėkoti, o ne dovaną gauti už tai. Anksčiau Lietuvoje kalėdinių dovanų tradicijos nebuvę. Ateidavo persirengęs, kad nepažintų, kaimynas ir vaikus arba pabardavo, arba pagirdavo, žiūrint, ko jie verti buvo. Svarbu buvę žmogus ir žodis.
O Klaipėdos krašte, kalbėjo etnologė, nebūdinga einant į svečius nešti dovaną kiekvienam šeimos nariui. Ruošdavo bendrą dovaną, ir dažniausiai tai būdavo gėlė.
Nosinaitė su monograma
Tradicinę karpinių parodą iš esmės atnaujinusi V. Jankūnaitė kiekvieną trečiadienį nuo 16 val. nemokamai moko miesto žmones karpinių meno. Iki Kalėdų liko dar vienas užsiėmimas. Pamokos vyksta įspūdingų karpinių aplinkoje.
Karpinių pavyzdžiai, kurių galima pasirinkti iš daugybės, atšviečiami, ir mokinys gali jį išsinešti namo, jeigu užsiėmimo metu nespėja.
Atgyja siuvinėjimas. Madingas dygsnis kryželiu, ypač tinkantis paveikslams. Pilnaviduris siuvinėjimas pakaitomis su virvele tiks servetėlėms. Galima išsiuvinėti nosinaitės kamputį, monogramą. Etnologė primena, kad pakelta ir numesta nosinaitė anksčiau turėjusi ypatingų prasmių, ir mano, kad tokia dovanėlė gali drąsiai sugrįžti ir turėtų jaudinti vyresnę inteligentiją.
Klaipėdos krašte buvusios madingos megztos pirštinės, prailgintos iki pat alkūnių. Ir jos, ir raštuotos kojinės, kepurė ar šalikas, anot V. Jankūnaitės, efektinga ir itin šilta dovanėlė.
Ateinančios į madą skaros ir kitokie nėriniai. Ypač nesunku pataikyti sveikinant puoštis mėgstantį žmogų. Nunerta rožytė ar kitokios ornamentikos papuošalas žiemos vidury suskamba garsiau nei auksinės sagės.
Mielas prisiminimas
Dovaną lydi išradingumas. Kad ją sukurtum, neprivalu užsiimti vaizduojamaisiais menais. „Ir madų čia negali būti. Tebūnie kuklu, bet savita, ne taip, kaip daro kiti, ir kad žinotum, kodėl tai darai”, – sako V. Jankūnaitė.
Dažnas namų bibliotekoje rastume knygą, įdomią ir provokuojančią, kad ją perskaitytų vienas ar kitas bičiulis. Su didžiausiu malonumu, siūlo V. Jankūnaitė, tą knygą užrašykite ir padovanokite. Taip pat siūlo padaryti namuose šiokią tokią reviziją. Kartais daiktas gali atrodyti iš vienos pusės nereikalingas, iš kitos – regi, tik dėlto jis užsilikęs, kad primintų kažkokį įvykį, ir būtų padovanotas, nes suteiks santykiui su kuriuo nors žmogumi naują prasmę. Dovanoti daiktai – ne išimtis.
Didelį džiaugsmą galinti suteikti sena nuotrauka, kurios draugas nematęs. Arba nuotrauka, kurioje užfiksuotas vaizdas kokiu nors aspektu siejasi su draugo gyvenimu, bendrais momentais.
Kartais gyvenime įvyksta kažkas tokio, po ko ne tik slegia, bet ir negali prieiti prie vieno ar kito žmogaus ir pasikalbėti. „Parašyk laišką ir padėk po egle”, – ragina V. Jankūnaitė, neabejodama, kad slėgį kaip kuprą kokią abiems pusėms tokia dovana nuimtų.
Rankų šiluma
Ir šiaudinių stogų parodą Etnokultūros centre surengusi M. Macijauskienė trečiadieniais etnomokyklėlėje nemokamai dalijasi sugebėjimais. Dabar ten apsčiai pavyzdžių, kaip iš šiaudų sukurti suvenyrą. Kadangi čia kaip ir su slidžių tepimu, medžiagą reikia pasiruošti vasarą, kažkiek šiaudų „sodininkė” duoda, kad tik noro būtų daryti.
„Nors parduotuvėse pilna kiniškų šiaudinių dalykų, paties darytas sodas ar kitoks suvenyras nugali – juk kiekvieną šiaudelį pačiupinėji, įdedi širdies”.
Šiaudus pirmiausia reikia išlukštenti, pamirkyti karštu vandeniu 10 min. arba šaltu – per naktį. Norint išgauti daugiau geltonumo, įbėrus sodos, truputį pavirinti.
Sodų puošybai, be sausų gėlyčių, naudojamos gilių kepuraitės, obuoliukai, kita flora.
Tokia pat technika, kaip ir sodus – perkišus adatą užneriant siūlą – galima padaryti ir mažiau sudėtingas erdvines kompozicijas, paveikslėlius, saulutes, paukštukus.
Miško kvapas
Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro fitotechnologijos būrelio vadovė Larisa Ivanova mano, kad labai gražu dovanoti adventinius arba kalėdinius vainikus iš samanų, šakelių, kankorėžių bei kitos gamtinės medžiagos, kurios šiuo metu nesunku prisirinkti.
Vadovei svarbu, kad vainikas nebūtų kiniškas, tam, sako ji, pagrindas turi būti šiaudinis, o ne iš laikraščių.
Puošti advento vainikus floristė siūlo kankorėžiais, pupelėmis, džiovintais vaisiais, kitomis neryškiomis natūraliomis priemonėmis. Tuo tarpu šventiniam vainikui galima naudoti eglutės žaisliukus, blizgutį.
Dovanėlė iš gamtinės medžiagos – ne tik jauki, šilta, bet ir kvepianti mišku, pievomis. Žaidžiant medžiagomis, formomis ir techninėmis priemonėmis, svarbu neperlenkti lazdos, neužmiršti, kad gamtinė medžiaga „kalba pati”, kyla pavojus ją užgožti.
Iš samanų, sako L. Ivanova, galima padaryti žvakidę, dėžutę ar bumbulą, kuriuos po to būtina dekoruoti.
Vienetiniai žaislai
Etnologės siūlo dovanoti pačių padarytus eglutės žaisliukus. „Sugrįžta suvokimas, kad savo rankomis padaryti žaislai – savaip brangūs, o kiniškų blizgučių kad ir kiek dėsi, tiek negana. Ribos nėra”, – sako V. Jankūnaitė.
Eglutė puošnėja ir nuo šiaudinių žaislų, ir nuo iškarpytų angelų ar varpelių, ir megzti bumbulai, ir vytelių žvaigždutės puošia, bet yra kitas dalykas – dovanotas paties rankomis draugo darytas žaislas būna vienintelis toks, gal net visame pasaulyje.
Visos paslapčių atvėrėjos kalbėjo, kad mintį pačiam sukurti dovaną pirmiausia reikia prisijaukinti, panešioti. „Ne paskutinės Kalėdos, sako etnografės, – pasidairyti, užsikabinti už minties, net pabandyti, galima jau dabar, o dovanėles kurti visus metus. Tuomet ir komercinių vilionių būsią lengviau atsisakyti.