Reformuotas aukštasis mokslas – tik gabiausiems jaunuoliams

Įvairūs aukštojo mokslo sistemos reformos modeliai siūlo mažinti universitetų ir studentų skaičių, keisti finansavimo schemas ir gerinti studijų kokybę, tačiau ignoruoja svarbiausią aukštojo mokslo krizės priežastį – valstybė neturi aiškios šios srities politikos

„Lietuvoje studentų skaičius tūkstančiui gyventojų didžiausias Europoje, o vienam studentui tenkančios lėšos – mažiausios, apie 70 proc. aukštojo mokslo studijas baigusiųjų nedirba pagal įgytą specialybę, mokslininkai iki 35 metų sudaro tik apie 12 proc., o mokslų daktarai išvykę dirbti į užsienį retai sugrįžta”,- vardijo studijų reformos priežastis Seimo vicepirmininkas ir Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas Gintaras Steponavičius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) vadovams bei studentų atstovams pristatydamas liberalų darbo grupės parengtus Mokslo ir studijų reformos metmenis. Kai kurie šių metmenų teiginiai primena anksčiau Aleksandro Abišalos Seime pristatytos konservatorių parengtos studijų reformos teiginius. Ir liberalai, ir konservatoriai įsitikinę, kad Lietuvai, kaip mažai valstybei, užtektų 2-3 universitetų (dabar veikia 15, iš jų 3 – privatūs), reikėtų gerokai sumažinti studentų skaičių. Užsibrėžę tokius tikslus politikai ragina kurti žinių visuomenę, pramonę orientuoti į aukštąsias technologijas, diegti inovacijas. Jeigu Lietuvoje sumažės išsilavinusių žmonių, kas dirbs aukštųjų technologijų įmonėse, iš kur atsiras inovacijų?

Mažiau, bet gerų

Konservatorių manymu, 2-3 stipriausius universitetus turėtų išrinkti šalies valdžia, o liberalai linkę atranką palikti rinkai – kurie sugebės prisitaikyti prie rinkos poreikių, konkuruoti, tie ir išliks. Studijų sistemos kokybės vertintojai bus vartotojai – studentai, darbdaviai, verslo atstovai.

„Pirmiausia būtina sudaryti visiems vienodas konkurencijos sąlygas, panaikinti konkursų organizavimo protekcionizmą ir finansavimo lygiavą, kai iš stipresnių universitetų atimami pinigai ir atiduodami silpniems”, – teigė VGTU rektorius prof. habil. dr. Romualdas Ginevičius. Vykdydamas konkursinius projektus VGTU pernai uždirbo 10 mln. litų. Rektoriaus manymu, turint omenyje konkurenciją nereikėtų lyginti humanitarinių – socialinių ir techninių mokslų institucijų. Norint parengti gerą techninių mokslų specialistą reikia turėti šiuolaikišką laboratorinę bazę. Techninės studijos kainuoja 2,5 karto brangiau nei socialinių mokslų. Anot Ginevičiaus, 1999 metais iš šalies universitetų atėmus 80 mln. litų, jie buvo įstumti į duobę, iš kurios pavyko išsiropšti tik prieš porą metų. Ar logiška stebėtis, kad Lietuvos universitetai neminimi tarp stipriausiųjų Europoje? Raginama gerinti studijų kokybę, bet nėra nustatytų kokybės vertinimo kriterijų.

Pinigai paskui studentą

Liberalai universitetų finansavimo pagrindu siūlo numatyti studijų krepšelį, kuris eitų paskui studentą ir skatintų universitetus gerinti studijų kokybę. Tačiau VGTU pirmasis prorektorius prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas įžvelgė pavojų, kad studentai nebūtinai rinksis geriausius universitetus, jie gali pasukti ten, kur lengviau gauti aukštojo mokslo diplomą. Darbo rinka dažnai iš jauno žmogaus reikalauja ne žinių, bet diplomo. „Lietuvoje darbo rinka iškreipta”, – teigė VGTU studentų atstovybės prezidentas, trečiakursis Justas Nugaras. Pasak jo, kai kurios firmos net valytojomis dirbti priima tik su diplomu. Kita vertus, darbo rinkoje ir atlyginimų sistemoje reikėtų ieškoti priežasčių, dėl ko apie 70 proc. aukštųjų mokyklų absolventų dirba ne pagal specialybę arba įgiję šiokią tokią patirtį emigruoja.

Norėdami sulaikyti jaunimą nuo emigracijos pramonininkai siūlo atgaivinti sovietinę praktiką, kad profesiją įgiję jaunuoliai privalėtų 3-5 metus padirbėti Lietuvoje, o pasiryžę emigruoti turėtų iš karto sumokėti visą studijų kainą. Liberalai siūlo panaikinti nemokamą mokslą. Reformos metmenyse jie numato tokią studijų finansavimo schemą: apie 10 proc. gabiausių studentų skirti studijų krepšelį (SK) ir vardinę stipendiją, padengiant visą studijų kainą; apie 10 proc. gabiausių studentų skirti SK ir vardinę stipendiją, padengiant didžiąją dalį studijų kainos; apie 20 proc. socialiai remtinų studentų – SK ir socialinę stipendiją, padengiant visą arba didžiąją dalį studijų kainos; apie 60 proc. studentų mokėtų studijų kainos skirtumą, nes SK nepadengia visos kainos. Pastarieji studentai turėtų galimybę gauti valstybės subsidijuojamą paskolą. Taip tikimasi padidinti studentų motyvaciją, kad jie rinktųsi ne kelias, o vieną profesiją ir norėtų pagal ją dirbti.

Atlyginimas ir prestižas

„Jeigu bus aišku valstybėje, bus ir motyvacija”, – tikino prof. Zavadskas. Pasak jo, nuo valstybės politikos priklauso motyvacija, studijų kokybė, profesijos prestižas ir atlyginimai. „Dabar profesoriaus atlyginimas yra mažesnis už Lietuvos atlyginimų vidurkį”, – teigė pašnekovas. Apie šią problemą ne kartą kalbėjo ir Lietuvos universitetuose kurį laiką padirbėję užsienio universitetų profesoriai. Juos stebino tai, kad Lietuvoje dėstytojas, mokslininkas turi dirbti keliais etatais, kad galėtų nors apsirengti neprasčiau už studentus. Vakaruose universitetų profesoriai didesnę dalį laiko kuria žinias, Lietuvoje jie dirba keliose vietose, kad pakenčiamai aprūpintų šeimą, atsidėti mokslui jiems trūksta laiko ir jėgų. Mokslininkų manymu, reikalavimą gerinti studijų kokybę reikėtų kelti lygiagrečiai su dėstytojų atlyginimų didinimu. „Švietimo ir mokslo ministerija siūlė nuo 2007 metų sausio 1 dienos aukštųjų mokyklų dėstytojams atlyginimus didinti 20 proc., bet valstybės biudžete tam reikalui „pritrūko” 30 mln. litų”, – sakė ministo patarėjas Giedrius Viliūnas. Atlyginimus didinti numatyta kitų metų liepos mėnesį. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų manymu, kad situacija iš esmės pasikeistų į gerą ir jauni mokslininkai norėtų grįžti į Lietuvą dirbti mokslinio darbo, atlyginimą reikėtų didinti ne 20, bet 150 procentų ir nustatyti aiškią pareigybių skalę.

Iki šiol prisijungdama prie Europos Sąjungos iniciatyvų, kurių tikslas stiprinti mokslinį potencialą, Lietuva blaškosi tarp noro pirmauti ir noro taupyti mokslo ir studijų sąskaita: per 7 metus šalies mokslui numatyta skirti apie 2 mlrd. litų, panašią sumą kai kurios Skandinavijos valstybės mokslui skiria per metus.

Nėra alternatyvos

Reformą liberalai siūlo įgyvendinti per 2-3 metus. Aukščiausi valstybės vadovai ir reformos metmenų autoriai pasiryžę 2007 metų pradžioje pasiekti principinį politinį susitarimą dėl reformos pobūdžio, o Seimo rudens sesijoje priimti reformai įgyvendinti reikalingus įstatymus.

„Iki gruodžio 20 dienos turi būti parengtos ministerijos užsakytos studijos dėl studijų sistemos efektyvumo didinimo, mokslinių tyrimų ir finansavimo schemų. Daugeliu klausimų (tarp jų dėl universitetų ir studentų skaičiaus) dar reikia diskutuoti, kad Seimas galėtų priimti politinį sprendimą”, – aiškino Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas. Pasak jo, reikia skubėti, kad 2008 metų valstybės biudžete būtų numatyta lėšų veiksmingai studijų paskolų sistemai. Tačiau Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos prezidentas Rimvydas Jasinavičius pabrėžė, jog reformą ketinama vykdyti nepanaikinus švietimo ir mokslo sistemos krizės pagrindinių priežasčių, nes iki šiol nėra aiškios valstybės politikos, švietimo ir mokslo bei ūkio plėtros įžvalgų.

VGTU rektorius atkreipė dėmesį į reformos socialines pasekmes, kai sumažėjus universitetų ir studentų skaičiui didelė dalis jaunuolių liks „už borto”. Iki šiol nė vienas reformos modelis nenumato jaunimui alternatyvos. Nė vienas dokumentas ar projektas neapima visumos – bendrojo lavinimo, profesinio rengimo ir studijų, nors tai tarsi susisiekiantys indai. „Ar neatsitiks kaip su Lietuvos kaimu, kai įvykdžius reformą didelė dalis kaimo žmonių nuskurdo, neteko pagrindo po kojomis?” – reformos metmenų aptarime dalyvavusių politikų klausė VGTU rektorius. Reformos dėl reformų sujaukė šalies teisėsaugos ir sveikatos apsaugos sistemas.