Su politiniais priešininkais vis dar susidorojama viduramžiškais metodais
Buvusio Federalinės saugumo tarnybos (FST) karininko Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas Londone polonio izotopu daugumai rusų galėjo priminti skandalingą XX amžiaus pradžios istoriją, kai suokalbininkai tokiu pat būdu sumanė į aną pasaulį pasiųsti caro šeimos favoritą Grigorijų Rasputiną.
Po komunizmo žlugimo Europoje išslaptinti dokumentai paliudijo, kad tokio viduramžiško metodo nesidrovėjo griebtis ir daugelyje žemyno šalių viešpatavę totalitariniai režimai.
Panaudoti mirtinas medžiagas prieš politinius priešininkus kai kuriose valstybėse nevengiama iki šiol – žinomą čečėnų karo vadą Chatabą ištiko staigi mirtis, kai jis gavo apnuodytą laišką.
Mirtis po Nevos ledu
G.Rasputinas valdžios viršūnę caro rūmuose pasiekė Pirmojo pasaulinio karo metais – vadinamasis aiškiaregys parinkdavo net kandidatus į ministrus, dalyvaudavo priimant kitus valstybinės reikšmės sprendimus.
Galiausiai bastūnas valdžios elitui tiek įkyrėjo, kad susidarė būrelis sąmokslininkų, kurie nusprendė prisiplakėlį nugalabyti. Grupelė, kurioje buvo caro dukterėčios vyras kunigaikštis Feliksas Jusupovas, Valstybės Dūmos narys Vladimiras Puriškevičius ir didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius (caro pusbrolis), buvo įsitikinusi, kad imperijos interesai reikalauja padaryti galą apsišaukėlio savivaliavimui.
Pačioje 1916 metų pabaigoje F.Jusupovas pasikvietė G.Rasputiną į svečius ir jį vaišino jo mėgstamais pyragaičiais, kurie buvo užnuodyti. Dabar istorikai tikina, kad tai buvo paprasčiausi žiurknuodžiai.
F.Jusupovas ir V.Puriškevičius buvo sukrėsti, kad svečias smagiai vaišinosi ir per tas kelias valandas jam nepasidarė bloga. Vėliau specialistai parašys, jog sąmokslininkai nežinojo, kad žiurknuodžius neutralizavo itin saldūs pyragaičiai, taip pat saldus vynas, kurį svečias maukė stiklinėmis.
Kai sąmokslininkai suprato, kad nuodai neveikia, G.Rasputiną mėgino nušauti, bet nesėkmingai – aiškiaregys buvo tik sužeistas. Galų gale jį dar gyvą suokalbininkai pakišo po Nevos ledu.
Priemonės – rafinuotos
Primityvūs sąmokslininkų nuodai G.Rasputino neįveikė. Buvęs FST karininkas A.Litvinenka nužudytas supermodernia priemone – poloniu-210.
Komunistinių šalių slaptosios tarnybos žudymui naudojo tokias chemines medžiagas, kurios labai greitai dingsta iš aukos kūno, todėl neįmanoma nustatyti, kokie nuodai buvo panaudoti.
Jeigu prieš G.Rasputiną buvo panaudota solidi kenksmingos medžiagos porcija, tai, pavyzdžiui, čečėnų karo vadui Chatabui nunuodyti FST agentams prireikė vien mikroskopinių dulkelių, užbertų ant jam skirto laiško.
Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka buvo apnuodytas, kai vakarieniavo su grupe slaptųjų tarnybų vadovų. Vakarų ekspertai nustatė, kad buvo panaudotas dioksinas, tačiau šio nusikaltimo tyrimas tebėra įstrigęs dėl sumaišties Ukrainos valdžios viršūnėse.
Kai nepavyksta nuodų įberti į maistą, griebiamasi labiau rafinuotų metodų. Komunistinė Bulgarijos valdžia 1978 metais nusprendė amžiams užčiaupti burną disidentui Georgijui Markovui, gyvenusiam emigracijoje Londone. Kitaminčiui „praeivis” gatvėje tarsi netyčia bakstelėjo skėčiu, ant kurio galo buvo pritaisyta mikroskopinė kapsulė su mirtinais nuodais – ricinu.
Daugeliu atvejų sąmokslininkai lieka nenubausti. Bet yra ir išimčių. Viena jų buvo Vokietijoje.
Nuosprendis valstybės priešui
Jau po šalies susivienijimo – 1994 metais – prieš teismą stojo slaptosios tarnybos „Štazi” agentas Peteris Hakas, kuris buvo apkaltintas mėginimu nunuodyti savo tautietį Volfgangą Velšą, komunistinės valdžios paskelbtą valstybės priešu.
V.Velšas juo tapo tada, kai komunistinė VDR nusprendė stoti į Jungtines Tautas (JT). Jis su vienminčiais nusiuntė į JT būstinę Niujorke pluoštą dokumentų, kuriuose buvo Rytų Berlyną kompromituojančių faktų. Viename dokumentų buvo konkrečiai nurodyta, kiek tūkstančių politinių kalinių vargsta režimo kalėjimuose.
VDR valdžia nusprendė disidentą nutildyti visiems laikams. Kai V.Velšas 1981 metais susirengė į Izraelį, jis labai nustebo, kad režimas jam nedarė jokių kliūčių. Tik vėliau jis suprato, kodėl taip buvo.
Gydytojai buvo sutrikę
Sumanymas buvo paprastas – operaciją geriau vykdyti priešiškoje valstybėje, koks tada komunistinio bloko lyderių akimis buvo Izraelis.
V.Velšas tik vėliau sužinojo, kad viešnagės metu gavo nuodų – talio – porciją.
Grįžęs namo, jis iš karto atsidūrė ligoninėje. Medikai buvo sutrikę: jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl paciento kraujas yra tokios blogos kokybės. Tik paskutiniu momentu susizgribo, kad ligonis smarkiai apnuodytas.
V.Velšas radijo stoties „Svoboda” korespondentei Irinai Laguninai pasakojo, kad jis ilgai jautė apnuodijimo pasekmes.
Po Vokietijos susivienijimo buvęs disidentas gavo galimybę susipažinti su savo byla „Štazi” archyvuose. Tarp kitų dokumentų jis rado sąrašą nuodų, kurie turėjo būti prieš jį panaudoti. „Štazi” primygtinai rekomendavo naudoti tokias mirtinas medžiagas, kurias labai sunku arba visai neįmanoma aptikti organizme.
Bakstelėjimas skėčiu
1978 metų rudenį bulgarų disidentas, žurnalistas ir rašytojas Georgijus Markovas, stovėdamas autobusų stotelėje Londono centre, pajuto, kad kažkas bakstelėjo jam į koją. Praeivis – solidus džentelmenas – atsiprašė bulgaro ir nuėjo tolyn, nešinas skėčiu.
Tą patį vakarą G.Markovas sunkiai susirgo, temperatūra smarkiai pakilo, o kraujospūdis labai nukrito. Po keturių dienų jis mirė sutrikus širdies veiklai. Po komunizmo žlugimo paaiškėjo, kad disidento nužudymą sankcionavo Bulgarijos lyderis Todoras Živkovas.
Analogiškai buvo mėginta susidoroti su kitu disidentu, tuomet Paryžiuje gyvenusiu Vladimiru Kostovu. „Svobodos” korespondentei jis pasakojo, kad, eidamas judrioje gatvėje, nugaroje pajuto neskaudų dilgtelėjimą.
„Po dviejų trijų valandų pasijutau visai blogai. Purtė šaltis, labai pakilo temperatūra, todėl nuėjau pas gydytoją. Jis man niekuo nepadėjo. Po dviejų dienų temperatūra sumažėjo, ir aš apsiraminau. Tačiau dar po kelių dienų sužinojau, kas Markovui nutiko Londone.
Paskambinau į Londoną, kur laikraštyje „Observer” turėjau pažįstamą žurnalistą. Jis parašė straipsnį apie tai, kas nutiko man ir Markovui”, – pasakojo korespondentei V.Kostovas.
Po straipsnio paskelbimo į Paryžių atvyko britų slaptųjų tarnybų agentai. Jie į tyrimą įtraukė prancūzų medikus. Netrukus prancūzų gydytojai V.Kostovo nugaroje aptiko svetimkūnį. Tai buvo mikroskopinė kapsulė su ricinu.
Britų sekliai padarė išvadą, kad kapsulė disidentui buvo įšauta iš miniatiūrinio ginklo, kuris iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo paprasto pieštuko ar tušinuko.
Pakartotinai apžiūrėjus G.Markovo kūną irgi buvo aptikta analogiška kapsulė. Tardytojams ir medikams liko tik neaišku, kodėl vienu atveju žmogus staiga mirė, kitu – liko gyvas.
Kaltinimai prezidentui
Buvęs FST karininkas A.Litvinenka 2006 metų lapkričio 1 dieną buvo paguldytas į ligoninę, pasireiškus sunkaus apsinuodijimo požymiams. Per gydytojų atliktus tyrimus paaiškėjo, kad jo organizme yra daug radioaktyviosios medžiagos polonio-210.
Lapkričio 23 dieną A.Litvinenka mirė vienoje Londono ligoninėje. Savo priešmirtiniame kreipimesi jis pareiškė, kad jį apnuodijo Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojai prezidento Vladimiro Putino įsakymu. Kremlius bet kokias sąsajas su nusikaltimu kategoriškai neigia.
Rusijos pareigūnai vis dažniau kalba apie tai, kad su A.Litvinenkos nunuodijimu yra susijęs žinomas verslininkas, buvęs saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojas Borisas Berezovskis, gyvenantis Londone. Maskva tikina, kad šis Rusijoje oligarchu vadinamas žmogus parengė planą, kuriuo siekia sukompromituoti prezidentą V.Putiną ir jo vykdomą politiką.