Nors pažvelgus į žemėlapį matyti, kad Danija ir Lietuva – netolimos kaimynės, lietuvių kultūros renginių šioje piečiausioje Skandinavijos šalyje nėra daug. Tad Danijos lietuvių bendrija vis dažniau kviečiasi mūsų menininkus. Tarp gerai pažįstamų, ypač mažųjų žiūrovų laukiamų ir mylimų svečių – garsieji lėlininkai Vitalijus Mazūras ir Nijolė Bižanaitė-Mazūrienė.
Beje, Mazūro kūryba puikiai žinoma ir plačiajai danų teatro publikai. Dar 1994 metais lietuvis, su savo sukurtomis lėlėmis Kopenhagos „Folketeatret” pastatęs Hanso Christiano Anderseno „Lakštingalą”, sulaukė didžiulės sėkmės – jam buvo suteiktas geriausio Rytų Europos lėlininko vardas.
Džiaugsmo netrūko ir šiais metais, kai Mazūrų įkurtas teatras „Paršiukas Ikaras” lankėsi Kopenhagoje. Birželio mėnesį, Danijos lietuvių bendrijai pakvietus, jie atvežė spektaklį, sukurtą pagal Anderseno „Šeivamedžio močiutę”, o neseniai pristatė premjerinį savo teatriuko pastatymą – „Naują pasaką apie Vilką, Ožį ir Ožką su septyniais ožiukais” (pagal brolių Grimų pasaką).
Šis spektakliukas – graži kalėdinė dovana Danijoje ir Pietų Švedijoje gyvenantiems lietuvių kilmės vaikams. Mintis apie tokią Kalėdų šventę kilo Kopenhagos savivaldybės Jaunimo švietimo ir dvikalbių moksleivių skyriaus įkurtoje šeštadieninėje lituanistinėje mokyklėlėje. Gimtosios kalbos pamokos čia vyksta jau antrus metus. Kol kas vienintelėje lietuvių klasėje mokosi vienuolika vaikų – skirtingo amžiaus, ne vienodų kalbos įgūdžių.
Dar vasarą ėmiau domėtis galimybėmis surengti bent nedidelę Kalėdų eglutę savo mokiniams ir sulaukiau geranoriško palaikymo, net finansinės paramos. Kvarterhuseto kultūros namai pasiūlė nemokamą salę ir pradinį pinigų įnašą į organizacinį biudžetą. Renginį taip pat sutiko paremti Kopenhagos savivaldybės Dvikalbių moksleivių skyrius ir Lietuvos ambasada Danijos Karalystėje.
Taigi suradome erdvesnes patalpas ir pakvietėme ne tik mokyklėlės mokinius, bet ir daugiau lietuvių kilmės vaikų iš visos Danijos bei Pietų Švedijos regionų. Kiekvienais metais mūsų mažųjų tautiečių čia vis daugėja, todėl labai svarbu tiesti naujus kultūros ir kalbos tiltus su Lietuva.
Įdomu tai, kad organizaciniai rūpesčiai įkvėpė imtis darbo ir mano vyrą Dixie Simonseną. Tai jis pasiūlė spektaklį apie ožiukus parodyti danų darželiuose ir mokyklose. Taip atsirado unikali galimybė pristatyti profesionalų lietuvių lėlių teatrą ir mažajam danų žiūrovui – vieno renginio projektas buvo išplėstas iki penkių spektaklių. Visur Mazūrų pasirodymus lydėjo didžiulė sėkmė ir ilgi bei nuoširdūs vaikų plojimai. O spektakliams pasibaigus mažųjų laukė dar vienas stebuklas – čia pat Mazūro kuriami popieriniai karpiniai! Vos per kelias minutes darbo tarp garsiojo lėlininko rankų suspurdėjo Pepė Ilgakojinė su savo draugais Tomi ir Anika ant arklio, Sniego karalienė… Vaikų džiaugsmui nebuvo ribų – jie vienas per kitą šaukė: „Dar!” ir vardijo mėgstamus personažus. Mazūras gudriai šypsojosi, o ypač aktyviems čiauškaliams tiesė popieriaus lapus, kad patys iškirptų savąjį stebuklą…