„Imbiero vakarai” – vėl Alytuje

Dzūkijos sostinėje nuvilnijo respublikinis trumposios prozos skaitymų festivalis „Užėjau pas draugą arba Imbiero vakarai 2006”, skirtas iš Alytaus kilusio rašytojo Jurgio Kunčino atminimui

Šį kartą „Imbiero vakarai” turėjo tarsi dvigubą Jurgio Kunčino ženklą, mat sausio mėnesį bus minimas jubiliejinis, šešiasdešimtasis, kūrėjo gimtadienis.

Grąžinamas dėmesys rašytojui

Į Alytų suvažiavo penkiolika ne tik gerai žinomų ir ne vieną prestižinį įvertinimą pelniusių, bet ir vos pradedančių žengti šiuo keliu rašytojų. Pačius naujausius, dar niekur nepublikuotus kūrinius skaitė Gintarė Adomaitytė, Danielius Mušinskas, Alvydas Šlepikas, Viktorija Ivanova ir kiti.

Kad „Imbiero vakarai” rengiami Alytuje, nėra atsitiktinumas. Alytus – Kunčino miestas, čia jo kūrybos ištakos, išaugusios provincialumo rūbą. „Lietuvoje nėra jokio kito miesto, apie kurį būtų tiek daug parašyta, kiek apie Alytų parašė Kunčinas. Puiku, kad miestas grąžina jam dėmesį „Imbiero vakarais”, – džiaugėsi rašytojui kraštiečių rodoma pagarba poetas Antanas A.Jonynas. Literatūrologui Laimantui Jonušiui buvo malonu, jog toks renginys vyksta ne Vilniuje, nes „jau atsibodo virti savose sultyse”.

Skaudūs ir teisingi kunčinukai

Festivalis prasidėjo Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje alytiškio Sauliaus Lampicko drožinių paroda Kunčino kūrinių motyvais. Drožėjas rašytojo asmeniškai nepažinojo, tačiau susipažinęs su jo lengvos formos, bet didelę prasmę turinčia kūryba negalėjo nereaguoti. „Neįstengiau likti abejingas Kunčino pastaboms ir pagundai jas įkūnyti medyje. Nuojauta kuždėjo, kad visa tai galėtų smagiai suvirpėti. Tad vieną dieną paėmiau į rankas kaltus ir pasivaikščiojau po rašytojo kūrybą”, – pasakojo Lampickas, savo drožinius vadinantis kunčinukais, skaudžiais, bet teisingais.

Medyje atgijusiuose Kunčino knygų puslapiuose – tautos skauduliai: emigracija („Kaip tautiečiai laimės siekia”), girtuoklystė („Kaip tautiečiai Onas palieka”), nelengvas menininkų gyvenimas („Kaip tautiečiai į menus eina”) ir, žinoma, „Tūla”, rankoje suspaudusi alyvų puokštę.

Daiktų dovanojo artimieji

Antrą kartą surengtų „Imbiero vakarų” akcentas – rašytojo kambario ekspozicijos pristatymas. „Manau, jam būtų patikęs ir patinka šis kambarys”, – sujaudinta kalbėjo Kunčino dukra Karolina. Artimieji dovanojo bibliotekai Kunčino rašomąją mašinėlę, kuria buvo parašytas garsusis romanas „Tūla”, paskutinio novelių rinkinio rankraštį „Užėjau pas draugą”, išleistą jau po kūrėjo mirties, kitų asmeninių daiktų, fotografijų. Kiekvienas, apsilankęs šiame kambaryje, gali ne tik geriau suvokti rašytojo kūrybą, bet ir suprasti, kaip brendo jo asmenybė.

Laimingas atsitiktinumas

Jurgio Kunčino premija šiais metais įteikta Birutei Jonuškaitei už „Kregždėlaiškį”. Rašytoja buvo numačiusi pristatyti kitą kūrinį „Ragana ir”, bet paskutinėmis minutėmis, klausydamasi kitų dalyvių skaitymų, persigalvojo, ir tai tapo laiminga lemtimi. „Baltosios varnos” apdovanojimas atiteko Alvydui Šlepikui už „Tamsą”, o publikos premija – Juozui Šikšneliui, pristačiusiam „Paliudijimus bičiuliui”. Už Kunčino kūrinio „Holivudo aktorė tolsta nuo savo buvusio vyro” interpretaciją apdovanota Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos dvyliktokė Justina Pupkaitė.

Vertinimo komisijos nuomone, buvo sunku išrinkti geriausią darbą, tačiau svarbiausia, kad ne pačius geriausius laikus išgyvenantis novelės žanras Alytuje yra prisimenamas ir populiarinamas. Kol gausiai susirinkę klausytojai laukė, kada bus paskelbti laureatai, naujausią savo dainuojamosios poezijos programą pristatė Gediminas Storpirštis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.