Keturiasdešimt ketverių metų latvių rašytoja Laima Muktupavela, keturių vaikų mama ir šešių knygų autorė, savo ūkyje tarp Gulbenės rajono miškų rašo naują romaną. Į darbą Rygoje žurnalo „Patiesa dzive” redaktorė 200 km važiuoja automobiliu kartą per savaitę ir savo bute sostinėje apsistoja tik dviem trims dienoms.
Laima Muktupavela lietuvių skaitytojams jau pažįstama. Prieš kelerius metus lietuviškai išleistas jos bestseleris „Pievagrybių testamentas”, pasakojantis apie Airijoje uždarbiaujančių latvių gyvenimą. Neseniai rašytoja buvo atvykusi į Vilnių pristatyti antro lietuvių kalba išėjusio romano „Kilpa”.
Jo idėja, pasak Muktupavelos, kirbėjo nuo pat tų laikų, kai klausydavosi senelio pasakų. Išleidusi šią knygą rašytoja tarsi išsilaisvino iš „Pievagrybių testamento” emocinės energijos ir žodžių, kuriais kalba pagrindinė herojė, nes ir pati buvo pradėjusi jais kalbėti.
LŽ pašnekovė prisiminė kartą vyro girininko Gulbenės rajone parodytą vietą, kurios vaizdas įkvėpė parašyti romaną „Kilpa”. Ties Pededzės upės daroma kilpa ji pajuto labai keistą atmosferą: iki juosmens paparčiai, išvirtę medžiai, senoji upės vaga, rąstiniai namai. Visa Pededzės apjuosta vieta – laukinė. Ir briedžiai, ir žalčiai nebaikštūs, tik rašytojos augintinis Kaukazo aviganis iškart pabruko uodegą. Ji pati norėjo kuo ilgiau ten pabūti ir nuplukdyti upe „Pievagrybių testamento” mintis. Per tris mėnesius pasakų, mitologijos pasaulį perkėlė ant popieriaus ir dabar džiaugiasi, kad romanas „Kilpa” patinka jauniems žmonėms. Jai patinka praktinis teorijų pritaikymas. Tai ir padarė knygoje. Stengėsi pasakyti, kad kiekvieną dalyką galima pagrįsti. Tai praktika, kaip įvairios tautos išgyvena.
„Buvo tiesiog džiaugsmas rašyti pasaką, kurioje susipina mitologiniai augalai, gyvūnai, daiktai ir truputis „love story”, kaip būna normaliame romane, – kalbėjo rašytoja. – Ir toks šaunus dalykas atitolti nuo „Pievagrybių testamento”, to sunkaus ir truputį žeminančio galvojimo, jog sveiki, išsilavinę žmonės turi palikti savo žemę, kad kurtų kitos šalies ekonomiką”.
Namas ir 20 ha žemės
Muktupavela džiaugiasi, jog gimė Latgaloje, savitame Latvijos krašte, turinčiame ne tik savo kalbą, bet ir senas katalikybės tradicijas. Ir gimė, ačiū Dievui, žiemą. Rašytojos įsitikinimu, moterims geriausia gimdyti žiemą. Tada nėštumo vasarą dar nematyti, o šaltuoju metų laiku jį galima paslėpti po paltu. Kad pikta akis nenužiūrėtų nei kūdikio, nei mamos. Žmonių žvilgsnių ir minčių būna įvairių, todėl dabartinė mada, kai jaunos moterys demonstruoja savo nėštumą, pašnekovei labai nepatinka.
Rašytojos tėvas buvo milicininkas, kriminalinis ekspertas, mama – medicinos seselė. Vaikystė tokioje šeimoje – tarp įstatymo, gyvenimo ir mirties – vyriausiajai iš trijų seserų buvo labai įdomi. Iš antros tėvo santuokos ji turi dar dvi seseris, bendraamžes su pačios dukterimis.
Baigusi taikomosios dailės vidurinę mokyklą Rygoje, Muktupavela pasirinko istorijos studijas Latvijos universitete. Nors šeima jau seniai buvo įsikūrusi sostinėje, pačią visada labiau traukė kaimas. Dar septyniolikmetė kalbėjo tėvui, kad jai nepatinka gyventi bute. Norėtų turėti nuosavą namą ir ūkį – kaip senelės kaime. Tėvas negalėjo suprasti: juk šeima turi sodybą, argi neužtenka?! Neužteko. Susitaupė pinigų dar studentė dirbdama modeliu Meno akademijoje, o baigusi studijas – archyvare, ir būdama dvidešimt septynerių Gulbenės rajone, apie 200 km nuo Rygos, nusipirko namą ir 20 ha žemės.
Išvažiavo ten gyventi su dviem vaikais. Dvidešimtmetė buvo ištekėjusi už etnomuzikologo Valdžio Muktupavelo, tačiau išsiskyrė, nes, kaip pati sakė, nesuprato, kad vyras negali būti ir mokslininkas, ir kiemsargis. Jis savo ateitį siejo su mokslu, o ji nenorėjo gyventi Rygoje.
Dabar abu yra sukūrę kitas šeimas. Latvijos universiteto profesorius Muktupavelas vedė lietuvę iš Kauno. Rūta Muktupavela taip pat dirba Latvijos universitete. Rašytoja ištekėjo už girininko Janio Gipslio, su juo susilaukė dar dviejų vaikų, tačiau pasiliko pirmo vyro pavardę. Moteris įsitikinusi, kad gėdos žymiai Latvijoje giminei tikrai nedaro, o tik prisideda prie jos garsinimo.
Vyriausias iš keturių rašytojos vaikų – dvidešimt ketverių metų Krisius, ką tik grįžęs iš tarnybos armijoje, dirba programuotoju Rygoje. Dvidešimt dvejų Ana studijuoja ispanų ir arabų kalbas Karalienės Marijos universitete Londone. Šešiolikmetė Marta mokosi katalikiškoje gimnazijoje Rygoje. Kristinė eina į devintą klasę Gulbenės vidurinėje mokykloje.
Pievagrybių dovana
Pasak pašnekovės, prieš keliolika metų savo ūkyje ji laikė daug karvių, tačiau 1995 metais parašė straipsnį į didžiausią kaimui skirtą laikraštį „Lauku avize” ir iš karto buvo priimta dirbti korespondente keliuose rajonuose. Karvių teko atsisakyti. Nors buvo įdomu ir sekėsi, turėjo rinktis: arba toliau ūkininkauti ir kibti į žemės ūkio mokslus, arba dirbti tai, ką jau gerai moka, – rašyti.
Dar 1995-1997 metais Muktupavela įvairiuose žurnaluose publikavo prozą ir straipsnius ekonominėmis temomis, pasirašydama Felikso Baranovskio slapyvardžiu: vardo Feliksas reikšmė artima rašytojos vardui Laima, o Baranovskis – jos latgališkai mergautinei pavardei Vucinė. Anot kūrėjos, tiesiog pasinaudojo vyriška pavarde patriarchalinėje visuomenėje, kad išvengtų rašymo vien moteriškomis temomis – jai skirtos nišos. Vėliau to slapyvardžio rašytojai nebereikėjo.
Į Airiją Muktupavela išvyko 2001 metais. Laikraščio „Lauku avize” redaktorius pasiūlė važiuoti ir parašyti romaną. Kai jauniausiai dukrai buvo dešimt metų, būsimoji rašytoja keturis mėnesius Airijoje rinko pievagrybius.
„Pradžioje mūsų buvo nedaug – tik 5 tūkst. iš Latvijos. Ir vadino mus išdavikais, kaip žuvys ieškančiais, kur giliau. Tačiau buvo ne taip. Žmonės negalėjo uždirbti Latvijoje pragyvenimui, kad išmaitintų vaikus, sukurtų jiems žmoniškas gyvenimo sąlygas. Daugelis buvo netekę darbo, negalėjo susimokėti už butą, todėl ieškojo išeities Airijoje, – prisiminė pašnekovė. – Užsidirbau ten tai, ko niekada nebūčiau galėjusi nusipirkti už jokius pinigus, – pažinimą, šlovę ir galimybę rašyti knygas. Tai dovana. Pinigų už grybų rinkimą parsivežiau nedaug, o ir tuos, kaip rašau romane, turėjau atiduoti vieno poeto laidotuvėms”.
Jau baigdama rašyti romaną „Pievagrybių testamentas” ir galvodama jam pavadinimą Muktupavela suprato, kaip reikėtų į vieną visumą sudėti per dešimt metų kaime parašytus apsakymus. Sudarytą rinkinį nunešė į leidyklą, o po mėnesio sulaukė skambučio, kad apsakymai labai įdomūs ir bus išleisti. Tada rašytoja prisipažino, jog yra parašiusi ir romaną. Nunešė jį į leidyklą ir jau po trijų dienų sužinojo, kad „Pievagrybių testamentas” bus spausdinamas. Dar jai pasakė, kad rašytų, ką tik nori – viskas tiks. Taip ir buvo.
Iš Dievo pavogtu laiku
Dabar Muktupavela dirba žurnalo „Patiesa dzive” („Tikrasis gyvenimas”), išeinančio du kartus per mėnesį, viena iš trijų redaktorių. Dvi tris dienas per savaitę ji gyvena Rygoje savo bute, o paskui vėl važiuoja atgal į namus kaime. Pasak rašytojos, daugelis Latvijoje siekia tokios pusiausvyros: gyventi kaime, gamtoje, ir dirbti mieste, o 200 km – nieko baisaus, tik dvi valandos kelio. Jai patinka žurnalisto darbas, patinka jausti gyvenimą aplinkui, todėl negalėtų savęs įsivaizduoti vien sėdinčios namie ir rašančios romanus.
„Dirbu labai metodiškai, nors niekas netiki. Rytą atsikeliu, vaikai – į mokyklą, o pati – rašyti, – pasakojo kelių bestselerių autorė. – Ir apie kokį įkvėpimą galima dar kalbėti, jei man iš Dievo reikia laiką vogti?! Koks įkvėpimas, kai – keturi vaikai, jie nori valgyti ir man reikia išvirti sriubos?! Kada tik prisėdu prie stalo, tada ir rašau. O kai vairuoju automobilį, dirbu sode ar kitus darbus, galima sakyti, taip pat rašau – mintyse kuriu. Man patinka rašyti. Namie tylu ir niekas nežino, ką veikiu. O po kurio laiko pasakau: „Žinote, išeis knyga”.
Su vyru rašytoja yra sutarusi nugyventi kartu visą gyvenimą. Taip, jos įsitikinimu, ir bus, jei mylėsi protu. Kai šią vasarą vyrui pasidarė nuobodu gyventi, nes viskas per daug gerai – arbata ir valgis visada paduota, namai blizga, daržas idealus, kaip ir žmona, – jis panoro ko nors ekstremalaus. Šuolio parašiutu. Žmona atsakė, kad jai kiekviena diena yra tarsi šuolis parašiutu: ar jis išsiskleis, ar ji susilaužys koją. Vyras leisdamasis parašiutu ir susilaužė koją. Dešimt dienų išgulėjo ligoninėje, o per tą laiką rašytoja, nors kasdien 100 km važiuodavo jo aplankyti, sudarė 21 meilės apsakymo rinkinį „Totemas”. Latvijos knygynuose jis pasirodys ateinančių metų balandį.
„Čia tai bus! Tiek vyrams, tiek moterims”, – juokėsi knygos autorė.
Rašytojos draugė keramikė, išmananti simbolių reikšmes, „Totemo” pristatymui kuria taures. Jos bus išpieštos įvairiais apsakymuose minimais simboliniais ženklais.
Naujausia Muktupavelos knyga „Mila. BENJAMINA” Latvijoje jau tapo bestseleriu. Šiuo metu rašytoja pasinėrusi į biografinį romaną apie dailininką Marką Rotkho, tad žurnale vienus metus dirbs laisvesniu grafiku. Rotkho, vienas žymiausių Amerikos abstrakcionistų, 1903 metais gimė Latvijoje, o vėliau su tėvais išvyko į Ameriką. Apie tuos dailininko gyvenimo metus Latvijoje ir pasakos septintasis Muktupavelos romanas. Jį rašytoja vadina nauju išmėginimu. Rotkho – žydas. Kita tauta, kitas laikas ir visai kitas mąstymas. Medžiagos yra labai daug, ir ją reikia ne tik surinkti, bet ir padėti į tinkamą fantazijos lentyną.