Vilniaus senamiestyje įsikūrusios „Aušros Vartų” ligoninės pacientai, sergantys priklausomybės ir psichikos ligomis, savo klinikos gali neberasti. Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas nusprendė nutraukti „Stačiatikių ūkio” ir ligoninę valdančios UAB „Voltrė” 50-čiai metų pasirašytą patalpų nuomos sutartį.
Vyriausiasis gydytojas Jevgenijus Gorelikas apgailestavo, kad dvasiškiams labiau nei ligoniai rūpi už patalpas gaunamas pelnas. Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno kanclerė vienuolė Joana (Vilma Jankutė) atsakė, kad verslo ir Bažnyčios tapatinti nėra reikalo.
Vienuolyno papėdėje
„Aušros Vartų” ligoninė – pirmoji privati psichikos ligų ir dvasinių krizių gydymo klinika. Ligoninė įsikūrusi Vilniaus senamiesčio širdyje, tarp istorinių paminklų ir bažnyčių bokštų”, – skelbiama internete. Anot pačių paslaugos teikėjų, „aukštos kvalifikacijos specialistai padeda atsikratyti blogos nuotaikos, dvasinių negalavimų, baimių bei priklausomybių”.
Klinika tapo išsigelbėjimu pasiturintiems alkoholikams ir narkomanams. Personalas neslepia: tekdavo gelbėti ir verslininkus, ir menininkus, ir aukštuomenės šeimų narius. Net taksistas, žurnalistę pavėžėjęs prie Subačiaus gatvės 9 pastato, prasitarė: „Išblaivina lengvai ir greitai. Tiesa, brangiai”.
Ligoninė įsikūrusi Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui priklausančiose patalpose.
Klinikos vadovų krėslus išmėgino ne viena įžymybė. 2000-2002 metais ligoninei vadovavo psichiatras, buvęs sveikatos apsaugos ministras Raimundas Alekna. Spalvinga dabartinio vyriausiojo gydytojo Goreliko asmenybė: medikas, kultūristas, daugkartinis Lietuvos čempionas ir Europos vicečempionas. Tai gražioji istorijos dalis. Kita – niūresnė.
Neišsami sutartis
Klinikos savininkė – uždaroji akcinė bendrovė „Voltrė” prieš dešimt metų su stačiatikių vienuolynu pasirašė patalpų nuomos sutartį. (1998 metais sutartis perrašyta, kai vienuolių turtas perduotas valdyti viešajai įstaigai „Stačiatikių ūkis”). Tikėtina, kad sutarčių rašymo niuansų anuomet neišmanė nei verslininkai, nei dvasininkai. Tai juos įklampino.
„Voltrės” vyriausioji buhalterė Elena Žvikaitė pasakojo: „Anksčiau čia buvo sandėlis – apleistas ir apgriuvęs pastatas, kokių tais laikais senamiestyje buvo daug. Bendrovė jį išsinuomojo 1997 metais”.
Nuomininkė įsipareigojo savo lėšomis kapitaliai suremontuoti pastatą, apdrausti nuo stichinių nelaimių, gaisro, komercinės rizikos.
Kita nuomininko prievolė: „mokėti į valstybės iždą visus mokesčius pagal LR galiojančius įstatymus”, taip pat komunalinius mokesčius ir „kitus mokesčius”.
Kokie mokesčiai turimi omenyje?
Žurnalistei sutartyje pavyko aptikti tik keletą konkrečių: mokestis už elektrą, šildymą, vandenį, telefoną, pridėtinės vertės mokestis (PVM).
UAB „Voltrė” ir Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno sutartyje numatyta lengvatinė kintama nuomos kaina.
Direktoriaus Goreliko teigimu, apgriuvęs sandėlis jaukia ir šiuolaikine ligonine tapo ne iškart. Remontas truko kelerius metus. „Voltrė” teigia kapitaliniam remontui išleidusi apytikriai 700 tūkstančių litų. Pertvarkius pastatą ir pristačius katilinę, jo plotas padidėjo beveik šimtu kvadratinių metrų – nuo 360 iki 446. Sutvarkyta aplinka, išgrįstas nedidelis kiemelis.
Ir per remontą, nors patalpomis nesinaudojo, o jas gerino, nuomininkas privalėjo mokėti nuomą. Pagal sutartį 1998-2002 metais ji sudarė 1600 JAV dolerių per mėnesį ir PVM. Nuo 2002-ųjų iki 2006 metų liepos nuomos mokestis sudarė po 2000 dolerių ir PVM (litais pagal dolerio kursą). Nuo šių metų liepos iki 2011 metų nuomos kaina pagal sutartį sudaro 3000 dolerių ir PVM.
Vienuoliai buvo humaniški: kad į jų turtą didžiulius pinigus investavusi bendrovė spėtų atsikvėpti ir išvystyti veiklą, lengvatinis nuomos mokestis turėjo būti „atšauktas” 2011 metais. Tuomet „nustatomas mokestis rinkos kaina pagal atskirą šalių protokolą”.
Pakitus dolerio ir lito kainos santykiui, nuomos mokestis perskaičiuojamas. Jei nuomininkas 60 dienų pavėluotų sumokėti mokesčius, nuomos sutartis nutraukiama pirma laiko, patalpoms remontuoti ir pagerinti išleistos lėšos nekompensuojamos.
Nesutarimai dėl dolerių
Netobulas dokumentas dvasininkus ir verslininkus supriešino. Klinika buvo atidaryta tik praėjus keleriems metams po to, kai jis buvo pasirašytas. „Voltrės” veikla nespėjo įsibėgėti, o jau reikėjo mokėti nuomą.
Nuvertėjus JAV doleriui, bendrovė, kaip tai numatyta nuomos sutartyje, nuomos mokestį perskaičiavo pagal valiutų kursą. „Manau, tai ir buvo pagrindinė nuomotojų pykčio priežastis”, – LŽ sakė vyriausiasis gydytojas.
Vienuolyno kanclerė vienuolė Joana su tuo nesutinka. Ji „Lietuvos žinioms” teigė, kad „Vilniaus senamiestyje išsinuomoti kvadratinį metrą kainuoja 40-50 litų per mėnesį. Bendrovė pagal sutartį ir taip mokėjusi pigiau, negana to, anot kanclerės, įsiskolino.
Žvikaitė prisiminė, kad konfliktą padidino nepavykusios derybos dėl sutarties patobulinimo. „Tarėmės sutartį perrašyti, nuomą skaičiuojant euro ekvivalentu, tačiau pagrindinis jų reikalavimas buvo nuomos laikotarpį sutrumpinti iki 5-erių metų. Į kapitalinį remontą investavę beveik 700 tūkst. litų su tuo sutikti negalėjome”.
Svarbiausia – pinigai?
„Pavadinkite straipsnį „Dvasiškoji komercija”, – liūdnai ironizavo Gorelikas. – Lietuvoje daugelis bažnyčių, religinių bendruomenių, vienuolynų steigia prieglaudas, suteikia prieglobstį ir dvasinę paramą benamiams, girtuokliams ir narkomanams. Tai daro veltui, be pinigų… Mūsų atvejis kitoks. Vienuoliai mūsų pacientų ne tik nelankė, bet ir nesiūlė dvasinės paramos, bendradarbiavimo. Teisme savininkų atstovas pareiškė, esą kur matyta, kad senamiestyje būtų „narkomanų ligoninė”? Ir prašė ją iškeldinti”.
Gorelikas teigia, kad jį įskaudino Lietuvos stačiatikių metropolito Chrizostomo poelgis. „Perėmęs vadovavimą ligoninei ir nieko nepažinodamas, nutariau susibičiuliauti su savininkais. Tikėjausi iš jų pačių lūpų išgirsti pageidavimus ir priekaištus. Gal viską galima išspręsti taikiai, žmoniškai? – pasakojo Gorelikas. – Atėjau pas gerbiamą Chrizostomą, prisistačiau. O jis man tokiu lediniu valdingu balsu, lyg kalbėtų pats Dievas iš dangaus, pasakė keletą nemalonių žodžių ir pirštu parodė duris”.
Vyriausiasis gydytojas teigia tespėjęs nuolankiai paklausti, ar Chrizostomui leidžia taip elgtis jo religinis statusas?
Mediko nuomone, savininkai taip elgiasi neatsitiktinai. „Žinau, kad į brangias, suremontuotas Senamiesčio patalpas taikosi turtingesni investuotojai. Ar tai tapo priežastimi nutraukti sutartį?” – svarstė Gorelikas.
Vienuolynas ir labdara
„Sutinku, kad daugelis religinių bendruomenių priglaudžia narkomanus, benamius, girtuoklius, – sakė vienuolyno kanclerė. – Stačiatikių vienuoliai taip pat organizuodavo labdaringą benamių maitinimą. Tačiau „Voltrė” yra uždaroji akcinė bendrovė, už paslaugas imanti pinigus, todėl jos veiklos nereikėtų painioti su labdara. Be to, narkomanams iš tiesų būtų geriau sveikti ne senamiestyje prie judrios gatvės, o kur nors užmiestyje, gryname ore”.
Kanclerė prašė nepainioti Bažnyčios su komercijos reikalais. Ligoninės užimamos patalpos – visų Lietuvos stačiatikių turtas. Jį išnuomojusi viešoji įstaiga „Stačiatikių ūkis”. „Su savo asmeniniu turtu galime elgtis kaip norime, tačiau ne su Bažnyčios, – kalbėjo kanclerė. – Tik savo turtą galiu padovanoti, skirti labdarai, pusvelčiui išnuomoti”.
Ar tiesa, kad stačiatikiai jau numatę daugiau pinigų už patalpas pasiūliusį klientą? Kanclerė to nei patvirtino, nei paneigė.
Ant parako statinės
„Stačiatikių ūkis” nuomininkams ėmė siųsti sąskaitas už „kelių mokestį”, „nekilnojamojo turto mokestį”. Pastato savininkai pastarąjį mokestį apskaičiuodavo su PVM. (Vėliau mokesčių inspekcija išaiškino, kad PVM nekilnojamojo turto mokesčiui netaikomas.) Šie mokesčiai sutartyje nebuvo įvardyti. Žvikaitės teigimu, betrūko, kad savininkai iš bendrovės pareikalautų ir pelno mokesčio. Nekonkreti nuomos sutartis tam buvusi palanki.
Vienuolyno kanclerė teigė priešingai: „Pagal įstatymus religinės organizacijos neprivalo mokėti nekilnojamojo turto mokesčio, išskyrus atvejus, kai turtas naudojamas komercijai. Privačiai bendrovei išnuomojus patalpas, valstybė šio mokesčio pareikalavo”. Kanclerei atrodė savaime suprantama, kad nuomininkai nekilnojamojo turto mokestį privalėjo mokėti.
Teismo valia
Priklausomybės ir psichikos ligomis sergantys nelaimėliai šioje ligoninėje sveikdavo apsupti dėmesio ir šilumos. Vienvietės ir dvivietės palatos su debesis ir bažnyčių bokštus įrėminančiais stoglangiais; televizoriai, sotus „naminis” maistas ir personalo šypsenos…
Dvasios žaizdas gydantys pacientai nenujautė, kad jų gelbėtojai patys išgyvena nerimą, o klinikos ateitis kabo ant plauko.
„Voltrei” atsisakius mokėti nekilnojamojo turto mokestį, prasidėjo teismai. Nuomotojai pageidavo nutraukti 50 metų pasirašytą sutartį. Kelerius metus trukęs bylinėjimasis baigėsi lygiosiomis. Aukščiausiasis Teismas 2003 metais įpareigojo „Voltrę” nekilnojamojo turto mokestį mokėti, tačiau pripažino, kad nėra pagrindo nutraukti sutartį.
Už vėlavimą
Klinikai vos spėjus lengviau atsikvėpti, įvykiai pasuko nauja vaga. Nuomotojams kreipusis į teismą trečią kartą, Vilniaus 3-iojo apylinkės teismo teisėja Eglė Surgailienė ieškinį iš dalies patenkino. Motyvas: klinika vėlavo sumokėti mokesčius ilgiau nei 60 dienų. Ji privalo išsikraustyti.
Gorelikas tvirtina, kad nuomos mokestį „Voltrė” mokėjo laiku, o dabar vienuolynui visai neskolinga. Tačiau bylinėdamiesi dėl nekilnojamojo turto mokesčio pagrįstumo, verslininkai sumokėti pavėlavo ilgiau nei 2 mėnesius.
Vienuolyno kanclerė įsitikinusi kitaip: „Pagal sutartį nuoma turėjo būti mokama kiekvieno mėnesio 5 dieną. Pinigus dažnai gaudavome vėliau, tačiau 60 dienų terminą nuomininkai pažeisti bijojo; būdavo, kad sumokėdavo pavėlavę 59 dienas”.
Laiko nesąžiningais
Lietuvos stačiatikių metropolito Chrizostomo patarėjas profesorius Romanas Januškevičius įsitikinęs, kad narkomanų ligoninė privalo būti iškeldinta. „Šie žmonės (bendrovė „Voltrė” – red.) nesuvokia, kad gyvena teisinėje valstybėje, – stebėjosi Januškevičius. – Jie sako, kad investavo 600 ar 700 tūkstančių litų. Remontas jiems atsipirko per dvejus metus: juk moka keliskart mažesnį nei rinkos nuomos mokestį… Niekas nepyktų, tačiau ir šio simbolinio mokesčio nesumoka laiku, penktą mėnesio dieną. Teismui pateikėme įrodymų, kad pavėlavo daugiau nei 20 kartų. Stebiuosi ankstesniųjų teismų sprendimais: kodėl, būdami teisūs, dėl sutarties nutraukimo turėjome bylinėtis kelerius metus, pateikti trečią ieškinį?”
Pasak Januškevičiaus, pastato savininkai tapo nesąžiningų nuomininkų įkaitais. „Jie skolas sumokėdavo tik tada, kai kreipdavomės į teismą. Ne mes, o jie tarėsi su trečiąja šalimi dėl nuomos sutarties perleidimo. Paprašė didžiulių pinigų, didesnių nei sako išleidę kapitaliniam remontui, tačiau kažkodėl nesusitarė, – sakė Januškevičius. – „Voltrė” – komercinė, o ne labdaros organizacija, narkomanus gydo ne veltui. Todėl turi išsikraustyti, ir keista, kad teismai prieš kelerius metus jų neįpareigojo”.
Nei Januškevičius, nei kanclerė negalėjo atsakyti, ar Chrizostomas vyriausiąjį gydytoją išvadino „sukčių palikuonimi”. „Gorelikas dėl to skundėsi teisme, – prisiminė Januškevičius. – Jei Chrizostomas ir būtų tokius žodžius ištaręs, aš jam pritarčiau”. „Stačiatikių ūkis” 2004 ir 2005 metais kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl įtariamo pinigų plovimo bendrovėje „Voltrė”. Ikiteisminis tyrimas pagal šiuos pareiškimus nėra pradėtas.