Tolimųjų reisų vairuotojų gyvenime alkoholio daugiau nei romantikos, o jų svajonės sukasi apie skanų maistą, saugią vietą nakvynei ir kelių dienų ar savaičių atstumu nutolusius namus
Seni kelių vilkai, tolimaisiais maršrutais važinėjantys jau ne vieną dešimtmetį, šypsosi kalbėdami apie Latvijos pasienyje kilusį skandalą. Esą toje kelių parų eilėje stovi „žali”, juk sieną kirsti galima ne tik ties Zarasais, bet ir keliolikoje kitų vietų. Išmanantieji taip ir daro, nes jau prieš mėnesį matė krovinių antplūdį Latvijos uostuose. Prognozuoti, kas bus toliau, nebebuvo sunku. Stovi ir tie, kurių vadovams atrodo per brangu keliasdešimties kilometrų lankstą daryti.
Reikia ištvermės ir apsukrumo
„Aš per tą laiką, kol kiti eilėje stovėjo, su šaldytomis picomis nuvažiavau į Taliną ir atgal. Iš Lietuvos išvažiavau antradienį, sugrįžau naktį ketvirtadienį, o penktadienį išvažiuoju į Lenkiją”, – sako Vytautas Labutis, sunkvežimio vairą sukiojantis 35-erius metus.
Jis prisimena, kaip negalėjo suprasti, kodėl vakariečiai su marškinėliais trumpomis rankovėmis, nors jų sunkvežimių varikliai išjungti, o jam šalta, nors variklis dirba.
Dabar tokias šildymo sistemas savo vilkikuose turi beveik visi. Kaip ir šaldytuvus, dujines virykles, vietas miegoti. „Čia mano svetainė, o ten – miegamasis, antrajame jo aukšte – mano šuniukai”, – šmaikštauja vyriškis, rodydamas į viršutinį gultą, uždengtą pledu su gyvūnų piešiniu.
Dabar jis vis dažniau renkasi trumpus reisus, kai į namus gali parsirasti bent kartą per savaitę. „Per trisdešimt metų su savo žmona Verute kartu buvome gal tik penkerius. Ji iki šiol, kai tik paskambinu, kad pargrįžtu, net vidurnaktį keliasi man maisto šildyti. Kartais pagalvoju, kad tik važiuoju ir valgau. Lengviausia važinėti Belgijoje ir Olandijoje, o smagiausia – Rusijoje. Ten merginos gražios ir degtinė pigi”, – juokiasi 55-erių Vytautas.
Jaunesni kolegos jį skubiai tildo, esą žmonos su dalgiais tarpduryje stovės, išgirdusios, kad vyrai ta kryptimi išvažiuoja. Rytų maršrutus labiau mėgsta vyresnioji vairuotojų karta, važinėjusi „zilais” ir „kamazais”, o jaunimas renkasi Vakarus. Išvažiuoja į Europą ir, neužsukdami į Lietuvą, praleidžia ten po pusantro mėnesio. Paskui jie trims savaitėms sugrįžta namo. Bent jau oficialiai, išties neretas į tolimą kelionę išsirengia jau po savaitės.
„Nustatyti, kada laikas važiuoti namo, yra paprasta: merginos, stovinčios Vokietijos pakelėse, pradeda atrodyti labai gražios”, – prunkščia vyrai.
Kontrolė griežtėja
Išties jų laisvalaikis nėra labai įspūdingas ar kupinas nuotykių. Į Lenkijos, Vengrijos, Kroatijos pakelėse stovinčias ir intymias paslaugas siūlančias merginas vyrai tikina tepasižiūrį. Pabendrauti su kolegomis iš kitų šalių ar netikėtai užsienyje sutiktais „gimtosios” firmos vairuotojais laiko nėra daug. Pagal griežtas Europoje nustatytas taisykles jie be pertraukos gali važiuoti keturias valandas ir paskui privalo ilsėtis mažiausiai 45 minutes. Po to gali važiuoti dar keturias valandas, ir viskas, metas stovėti. Per tą laiką reikia pavalgyti ir išsimiegoti. Todėl bet kurioje Europos vietoje gali pakvipti lietuviškais barščiais, kopūstiene ar kiaušiniene su „plačiais spirgučiais”, kartais vyrai verda ir bulves, jei tik nepatingi jų prisiskusti.
„Jei restoranuose valgysi, namo tuščiomis grįši. Lenkijoje maistas kainuoja panašiai kaip Lietuvoje, o toliau – brangiau ir skaniau”, – labai paprastai savo gastronominį prieraišumą savo gamybos patiekalams paaiškina vairuotojai. Neretai, kai būna pavargę ir nori greičiau gultis, paprasčiausiai pasipjausto dešros ir išgeria porciją degtinės. Išsimiegoję važiuoja toliau ir puikiai žino, kad kelyje gali sutikti tą, kurio degtinės porcija buvo didesnė, o valandų, skirtų miegui, – mažiau. Kai nuovargis lipina akis, cigaretės nebepadeda, galima kramsnoti lukštentas moliūgų sėklas.
Žinoma, skubant pristatyti krovinį valandų griežtai laikytis sunku, tačiau bendra darbo savaitės trukmė privalo būti išlaikyta. Tris paras galima važiuoti po 9 valandas ir keturias – po 10. Viską fiksuoja vilkiko prietaisai, kurių „pakoreguoti” naujos kartos automobiliuose nebeišeina. Bet kuriuo metu gali sustabdyti policija, transporto kontrolė ar net muitinėje pasidomėti. Už režimo pažeidimą teks mokėti tūkstantines baudas vairuotojui ir firmai. Jei pagaus Lenkijoje, tai „kainuos” 3,5 tūkstančio eurų, jei Vokietijoje ar Prancūzijoje – dar brangiau.
„Būna, kai važiuojam „juodom šaibom” (vairuotojų žargonu tai reiškia, kad kontrolės prietaisas braukia storą juodą „perdirbtų” valandų liniją), bet tai yra rizikinga ir neapsimoka, nebent krovinys labai skubus ar brangus. Labai nenuskubėsi, nes jei tą režimą nuolat pažeidinėsi, vieną kartą kelyje užmigsi ar į namą įvažiuosi”, – sako Gintautas Telyčėnas.
„Važiuodamas į šonus nesidairai, reikia žiūrėti, ar neatlekia užmigęs, ar apsilenksi. Lenkijoje, kur keliai siauri, ne kartą veidrodžiai lūžo”, – patikina Vytautas Labutis.
Ilgiau pasišnekučiavus paaiškėja, kad tuos prietaisus ir kontrolierius vis dėlto galima apgauti. Juk fiksuojama tik tai, ar vilkikas rieda, ar stovi. „Būna, kad stovi laukdamas eilėje ar kol pakraus, arba remontuoji. Atstovėjai reikalaujamą laiką ir „mini”, tada keliolika valandų iš eilės dirbi”, – neslepia vairuotojai.
Komforto vis daugiau
„Vakarų Europoje važinėti yra geriau ir naudingiau. Ten geri keliai ir per 9 valandas gali nuvažiuoti 730 kilometrų. Rusijoje per 10 valandų – tik 600 kilometrų”, – sako Vytautas Labutis. Vairuotojų uždarbis priklauso nuo to, kiek jie nuvažiavo. Buities patogumais tos kryptys skiriasi vis mažiau. Europoje jau seniai pakelėse pastatyti vairuotojų aptarnavimo centrai, kuriuose yra po keletą barų ir restoranų, parduotuvių ir dušų. Lietuviai vairuotojai jau seniai atprato bėgioti į pakelės miškelius, nakvynei jie taip pat renkasi mokamas, bet saugias aikšteles.
„Skalbimu mes neužsiimame, grūdame viską į maišą ir vežame namo, nors Vokietijoje yra skalbyklų su automatinėmis skalbimo mašinomis. Toje šalyje galima ramiai sustoti nakvynei bet kurioje aikštelėje. Lenkijoje blogiau, reikia žinoti, kur tai daryti, ten ne visur ir dušai būna, pasitaiko mėgėjų pasižiūrėti, ką vežame, supjausto tentus. Geriausia informacija yra tai, ar aikštelė tuščia, ar joje daug vilkikų. Jei daug, vadinasi, saugu ir maistas geras arba dušas nemokamas”, – sako Gintautas Telyčėnas.
Jo teigimu, jei kam supjaustys tentą, tai toje aikštelėje ilgai bus tuščia, vilkikų vairuotojai ją aplenks. Beveik visi turi galimybę bendrauti per raciją, pasiklauso ir kitų šalių vairuotojų dažnių, todėl informacija plinta žaibiškai. Taip pat galima prisišaukti ir pagalbos. Pagal nerašytą tarptautinį vairuotojų „protokolą” didžiausia kiaulystė yra nesustoti, jei pakelėje sustojęs vairuotojas stabdo.
„Jei reikia padangą pasikeisti, ne visuomet pakanka vieno žmogaus jėgų varžtams atsukti. Arba prireikia smulkią detalę pakeisti, o jos neturi. Būna, nesustoja ne tik svetimi, bet ir savi, lietuviai. Būna, kad „savas” už detalę paprašo dvigubai, o „svetimas” atiduoda dykai, alui vos įsiūlai”, – pasakoja Vytautas Labutis.
Jo teigimu, vairuotojams patogu važiuoti ir Maskvos kryptimi, nes iki jos pakanka gerai įrengtų ir saugių poilsio aikštelių, kai kuriose net pirtys įrengtos. Už Maskvos gali nuvažiuoti ir 500 kilometrų, tokios ieškodamas.
Dviese ne visad lengviau
Vilgimantas Palaima ir Henrikas Narbutas ką tik sugrįžo iš Olandijos, kur turėjo paimti stambiausio prekybos tinklo užsakytas daržoves. Vadinamasis „miksas”, kai viename automobilyje vežama daugiau nei 22 tonos 60-70 rūšių daržovių ir vaisių, yra vienas sudėtingiausių ir skubiausiai gabenamų krovinių. Su juo nėra galimybių laikytis griežto tarptautinio režimo, todėl į kelionę išsirengia du vairuotojai. Jie vairuoja po tris valandas paeiliui, todėl privalomo stovėjimo beveik nebelieka.
„Vokietijoje gali pasnaust, o Lenkijoje pernelyg supa, kelias nelygus. Yra žmonių, kurie išvis negali miegoti vilkikui važiuojant. Ilgiausiai, beveik visą dieną, stovim, kol pakrauna, mes turim gerai prekes susikrauti. Jau iš patirties žinom, kad, pavyzdžiui, krapų negalima dėti arti obuolių ar citrusinių vaisių. Bananams temperatūra negali nukristi žemiau, nei nurodyta, nes paskui jų jau niekas nebeprikels”, – vardija savo amato subtilybes Vilgimantas Palaima.
Važinėti dviese smagiau, tačiau kažin ar lengviau. Šiuo atveju daugiau išlošia užsakovas, nes greičiau gauna krovinį. Vyrai, taupydami laiką, eina užkąsti į degalinių barus arba gaminasi „plikomų” makaronų, tenkinasi sumuštiniais su kava. Jei krovinys pakelyje, sugedus vilkikui ar dėl kitos priežasties, nukentėtų, nuostolius apmokėtų draudimo kompanija, tačiau pirkėjai parduotuvėse daug ko pasigestų net kelias dienas.
Nulemia užnugaris
„Dabar vairuotojų labai trūksta ir su mumis vis geriau elgiamasi, kyla ir algos. Vairuotojui yra gerai, kai jis gali važiuoti, tai jau gyvenimo būdas. Kuo daugiau važiuoji, tuo daugiau pinigų, bet vis mažiau būni namie. Kokiais maršrutais, tolimais ar trumpais vyras važiuoja, priklauso nuo to, kokia situacija yra namuose. Ar žmona sutinka, ar galima ja pasitikėti. Gerai, jei žinai, kad išvažiuodamas paliksi, o sugrįžęs rasi. Kitam gal dar geriau ilgam išvažiuoti. Sugrįžęs namo, jau po kelių dienų jaučia, kad nervai genda. Aš esu našlys, turiu penkerių metukų sūnelį. Jam reikia skirti vis daugiau laiko, todėl man ilgos kelionės dabar visai nepatrauklios”, – sako trisdešimtmetis Žydrūnas Šimkus.
Jis pasakoja, kad laukiant eilėse vyrai dažnai juokauja, prieš kiek laiko žmonoms yra geriau pranešti, kad sugrįžta: prieš kelias paras ar tik dvi valandas. Nuomonės išsiskiria. „Kai kam atrodo, kad geriau sugrįžus namo svetimų šlepečių ten nerasti”, – juokiasi Žydrūnas.
„Kas iš 5 tūkstančių litų algos, jei už tuos pinigus reikia Europoje gyventi ir už maistą eurais mokėti. Po trijų savaičių sugrįžti savaitei namo, bet dar tris dienas iš jų remontuoji automobilį. Vairuotojo darbas nėra blogas, jei jis važinėja nauju vilkiku ir dirba geroje firmoje”, – šypteli Ž.Šimkus.
„Jei stovi pakelėje sugedęs, kas gali, sustoja padėti, kas ne, tai bent morališkai palaiko. Juk būna, kad labai skubų, pavojingą ar brangų krovinį veža ir visiškai negali gaišti. Per raciją „susirėkaujam”, privažiuojantys jau žino, ko tau reikia. Butelį padėt išgert visada ką nors rasi”, – sako Žydrūnas ir priduria, kad prieš užmigdami alkoholį vartoja ne visi. Savisaugos instinktas sulaiko, juk savo paties gyvybe rizikuoja, be to, yra šalių, kur įvykus net smulkučiam eismo įvykiui policija visiems jo dalyviams „patrimituoti” duoda.
„Blogiausia, kai kelyje sugenda automobilis. Vakariečiai kviečiasi pagalbą, o mes taisome patys, jei nepajėgiame, laukiame šaltkalvių iš savo firmos. Arba, pavyzdžiui, kelias apledėjęs ir penki lenkai su blogai pakrautu kroviniu į kalną neužvažiuoja. Tada kelias valandas dvidešimčiai kilometrų sugaišti, o užsakovas tau jau „sms” siunčia”, – vardija Žydrūnas.
Jo nuomone, dabar visur, net į Lenkiją ir Rusiją, važinėti yra daug saugiau nei prieš 5-6 metus. Anksčiau pasitaikydavo, kad buitinės technikos krovinys sumažėdavo vilkikui net nesustojus – tamsoje jį persikraudavo į iš paskos važiuojantį automobilį. Dabar saugiau dar ir todėl, kad vairuotojai nebesivežioja „grynųjų”, atsiskaito banko kortelėmis.