„Seni motociklai – lyg taupomoji sąskaita”

Senovinių transporto priemonių restauravimas – ilgas ir nemažai kantrybės bei kruopštumo reikalaujantis darbas. Tad ir tokių meistrų Lietuvoje surasi ne taip ir daug.

Pasak palangiškio motociklų restauratoriaus ir, galima sakyti, kolekcininko Adomo Benečio, – jų yra vos keletas, ypač mažai tų, kurie restauruoja daugiau nei 50 metų sulaukusias transporto priemones.

23-ejų A. Benetis pasakoja motociklų restauravimu užsiimantis jau šešti metai, jo sąskaitoje – trys iki gamyklinės būklės atkurti motociklai, dar du – tvarkymo stadijos, o laukiančių savo eilės dar labai daug. Pasak jo, vienos tokios transporto priemonės restauracija gali užtrukti net iki 10 metų.

„Domiuosi tuo nuo pat vaikystės, jau tuomet labai norėjau turėti seną transporto priemonę. Teko praleisti nemažai laiko ieškant reikiamos literatūros, – paklaustas, kodėl ėmėsi šio greitų darbo rezultatų neteikiančio amato, sakė A. Benetis.

– Nors turiu ekonomisto išsilavinimą, senas metalas man labiau patinka. Tiesa, specialiai manęs niekas restauruoti nemokė, mokslų šioje srityje nesu baigęs. Tiesiog kas labai nori, tas išmoksta: imi vadovėlius, konsultuojiesi su įvairių sričių meistrais… Aišku, to mokiausi daugiau praktiškai nei teoriškai, o laikui bėgant atsiranda įgūdžiai”.

Vaikinas sako dabar užsiimantis ne tik senų motociklų (kuriems yra ne mažiau 50 metų, o nuo modelio gamybos pabaigos yra praėję ne mažiau nei 25 metai) restauravimu, bet karinių motociklų kolekcionavimu.

Sulaukęs 18 metų jis įsigijo savo pirmąjį motociklą, beje, antikvarinį. Šiuo metu A. Benetis jau turi šešis: keturi jų 1936-1947 m. gamybos vokiški ir rusiški kariniai motociklai, tėvo palikimas – 1969 m. JAVA bei 1986-ųjų laidos „Yamaha” – skirtas važinėtis. „Seni motociklai lyg taupomoji sąskaita – tiesiog laikai, o jų vertė vis auga”, – teigia jis.

Kelias į dirbtuves

A. Benetis pasakoja, kad kartais, sužinojus kokį kelią senoviniai motociklai nuvažiavo, jų istorija būna labai įdomi.

„Tarkim, Vokietijoje pagamintu kariniu motociklu buvo važiuota į Maskvą, vėliau jam sugedus, žuvus kariui, panaikinus dalinį ar dėl kitų priežasčių jis kur nors užmetamas. Neretai tokios transporto priemonės randamos vietos gyventojų, kurie, būna, panaudoja motociklus ir kaip ūkio padargą, jo variklį įdeda savos gamybos traktoriui ar pan.”

Pasak meistro, restauratoriui sunkiausias darbas – sukomplektuoti motociklą, nes dažnai randamos tik atskiros dalys.

„Reikia labai gerai išmanyti istoriją, mechanikos pagrindus, domėtis, daug keliauti. Kitose valstybėse vyksta specializuoti antikvarinių daiktų turgūs, kur galima įsigyti autentiškų originalių detalių. Dažniausiai ten jų ir ieškau – vykau ir į Latviją, Estiją, Lenkiją. Aišku, ne visada sekasi rasti reikiamos detalės, todėl komplektacija kartais užtrunka iki 10 metų. Man asmeniškai vieną motociklą ilgiausiai komplektuoti teko ketverius metus”, – dėstė A. Benetis.

Griežtos taisyklės

Restauruojant motociklas yra visiškai išardomas, visi varžtai, dalys valomi, poliruojami, sutvarkomos sugadintos detalės, vėliau cinkuojami arba chromuojami, ir tik tada vėl surenkamas. Naudojamos tam tikros technologijos, kurios dabartiniais laikais pramonėje net netaikomos kaip pasenusios, tačiau nuo restauratoriaus amato jos yra neatskiriamos.

Kadangi restauracija yra motociklo atkūrimas iki gamyklinės būklės, įvairūs patobulinimai, pagražinimai, detalių keitimai neoriginaliomis yra negalimi. Pasitaiko, jog restauruojamo modelio nėra atitinkamuose kataloguose, tiksliai nežinoma, koks jis buvo. Tuomet žiūrima pagal įvairioje literatūroje išlikusius fragmentus, nuotraukas, dokumentus, eksponatus muziejuose.

„Yra restauravimo taisyklės, pagal kurias, kuo daugiau pakeitimų – tuo mažesnis senovinės technikos originalumo procentas. Elementai negali būti paimti nuo kito modelio motociklo. Restauracijos lygis krinta, net jei nepataikai į panašią spalvą – senoviniai kariniai motociklai dažomi vadinamąja „wermacht grau” spalva.”

Na, o tada atrestauruoti motociklai laikomi šiltuose garažuose, iš kurių išvažiuoja tik parodų metu. „Sena technika jau savo atvažinėjo, ji nėra skirta kasdieniam naudojimui. Daugelį detalių gauti ypač sunku. Tiesiog tai yra transporto paveldo išsaugojimas.”

Beje, kaip ir juvelyrinių vertybių, antikvarinių paveikslų, taip ir senų transporto priemonių kolekcionavimas kartais neapsieina ir be kriminalinių įvykių, todėl senoviniai motociklai turi būti labai saugomi – būna, kad pavagia, kyla ir teisminių konfliktų.