Vienas lietuvių poetas, niekada nematęs Paryžiaus, svajojo numirti Paryžiuje lietui lyjant. Atrodo, jis pasiskolino šią metaforą iš vieno XIX amžiaus rusų romantiko, rašiusio, jog tik Paryžiuje jis pradėjo gyventi, o ne kvėpuoti.
Meilė atėjo per knygas
Paryžius buvo neakivaizdžiai pažintas iš senų istorijos vadovėlių ir romanų, perskaitytų Peluodžių kaimo sodyboje.
Po kolektyvizacijos išdraskymų čia taikiai sugyveno vos keletas knygų, tarp kurių Aleksandro Duma romanai, Viktoro Hugo „Paryžiaus katedra” ir Aleksandro Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė”.
Tiesa, Hugo aprašyto Paryžiaus seniai nebėra, bet pasiklydęs mieste netikėtai aptikau Vogėzų aikštę ir atmintis atgaivino pažįstamą toponimą.
Studijų metais su Paryžiumi susipažinau skaitydamas Hulijo Kortasaro „Žaidžiame „klases”, kuriame Oliveira su Marija bastydavosi po mitinį Paryžių, o į sąmonę skverbdavosi nuostabūs žodžiai, dešrelės Sevastopolio bulvare (kuriame patekau į vietą, kur vien juodaodžiai pynė afrikietiškas kasytes, ir buvau vos ne vienintelis baltasis), Lotynų kvartalas, Lombardų gatvės kavinukės, Mainų tiltas…
Tačiau geriausiu vadovu po šį miestą tapo Žoržas Simenonas. Paėmęs jo romanus ir žemėlapį, buvai tikras, kad komisaras Megrė narplios eilinę bylą užsukdamas į barus ar alines Valmio krantinės rajone ir jokie toponiminiai atstumai dirbtinai nebus sukurti.
Megrė nueiti iš vienos gatvės į kitą prireikdavo būtent tiek laiko, kiek panaši kelionė truktų iš tiesų. Simenono romanai yra labai kinematografiški.
Vasarą paryžiečiai palieka Paryžių ir pergrūstais keliais traukia jūros link – į Normandiją arba į pietus.
Tradicija pabėgti iš miesto, kuriame mažai žalumos, daug triukšmo, kvapų, automobilių, valkatų ir įvairiakalbių turistų, turi istorinį pagrindą.
Marija de Mediči bėgo iš Luvro į Fontenblo, Liudvikas XIV taip pat paliko Luvrą ir maištinguosius paryžiečius ir pasistatė Versalį. Iš miesto į gamtos prieglobstį bėgo Ruso, bet sugebėjo ištrūkti Gogenas ir Van Gogas.
Česlavas Milošas yra pasakęs, jog Paryžiuje jam keisčiausia tai, kad jis vis dar yra. Daugeliui šis miestas asocijuojasi ne su Monmartru, muziejais ar Luvru, bet su Eifelio bokštu, Mulenružu ir dolce vita. Paris mon amour…
Emigrantai liko visam laikui
Į Šarlio de Golio oro uostą, kuris gali būti paryžietiškos tvarkos pavyzdys – klaidus, didelis ir chaotiškas – lėktuvas nusileidžia temstant, tad, pirmą kartą atsidūrus šiame didmiestyje, susigaudyti nėra lengva.
Pirmas įspūdis apie Paryžių RER traukiniu judant Garė du Nord link, skiriasi nuo romantiško meilės miesto įvaizdžio – apšepę kvartalai, į vagoną įlipantys ir išlipantys juodos, bronzinės ir geltonos spalvos žmonės bei aplinka, susijusi su neaiškia pavojaus nuojauta.
Rytinis Paryžius nėra spalvingų turistinių bukletų reklamuojama vieta. Skirtingai negu Skandinavijos miestuose, visuomenė Paryžiuje aiškiai fragmentuota, ir ši fragmentacija bei atskirtis turi tendenciją gilėti.
Anksčiau priemiesčių nusikaltėliais tapdavo trylikamečiai, o dabar į priemiesčių getų – Sent Deni, Obervilio, Corveto – gaujas buriasi dešimtmečiai.
Liberalioji spauda yra ne mažiau atsakinga už radikaliuosius politikus dėl nesaugumo jausmo visuomenėje augimo ir ideologinio nusikalstamumo pateisinimo.
Nusikaltėliams iš getų įteigiama, kad tokie jie tapo todėl, kad europiečiai – prancūzai, ispanai, britai, yra atsakingi už vergovę ir už padėtį, kurioje jie atsidūrė.
Kita vertus, jų tėvai ir seneliai iš Šiaurės Afrikos prieš kelis dešimtmečius buvo pakviesti užpildyti tuščias darbo vietas, kurių taip reikėjo kylančiai Prancūzijos ekonomikai.
Šalia įmonių priemiesčiuose buvo pastatyti kvartalai emigrantams. Politikai tikėjosi, kad atvykėliai užsidirbę pinigų išvyks namo, tačiau jie, nenaudėliai, pradėjo kviestis šeimas ir giminaičius.
Griuvus komunizmui, korporacijos gamybą perkėlė į pigesnes Rytų Europos šalis ir priemiesčių gyventojai liko be pragyvenimo šaltinio.
Be to, prieš kokius penkiasdešimt metų tame pačiame name gyvendavo skirtingą socialinę padėtį užimantys žmonės (turtingieji antruose trečiuose aukštuose, vargingesni- pusrūsiuose ir viršutiniuose aukštuose, studentai – mansardose), o pastačius daugiabučius, visi emigrantai ir vargšai (o dažnai tai tas pats) buvo sukelti ten.
Paryžius – nebe toks
XIX amžiaus viduryje miestas buvo iš esmės rekonstruotas.
Hausmano bulvarai sutiko nemenką pasipriešinimą iš intelektualų, jaučiančių tuštumą nugriovus ištisus pažįstamo miesto rajonus.
Edmonas de Gonkūras sielvartavo: „Mano Paryžius, Paryžius, kuriame aš gimiau, pasitraukia… aš svetimas tam, kas ateina, tiems naujiems bulvarams be posūkių, be perspektyvos pokyčių, įgrūstų į tiesias griežtas linijas, kuriose nebeliko Balzako pasaulio kvapo, miestui, kuris verčia mąstyti apie būsimą Amerikos Babiloną”.
Bet rekonstrukcijos autoriai niekada negalvojo apie miestą, skirtą vien paryžiečiams. Jie planavo perkurti miestą ne kaip paryžiečių, o kaip „visų prancūzų miestą”, sukurti metropolį.
Hausmano bulvarai skrodžia miestą įtraukdami atvykėlius į laisvo gyvenimo klegesį, tačiau ne tokį jau nerūpestingą, kaip gali atrodyti žvelgiant pro taksi langą.
Paryžiaus katedros archidiakonas tėvas Klodas, parodęs į didžiulę katedrą ir į knygą, pasakė: „Šita nužudys aną”.
Spausdinta knyga nužudys pastatą. Kad tėvas Klodas ir Viktoras Hugo buvo teisūs, yra pastebėjęs ir Umbertas Eko.
Į tikėjimo įkvėptus triumfo simbolius – gotikines katedras, renesansinius ir barokinius stebuklus sekuliarinis pasaulis atsako šaltu La Defence ar juodu agresyviai išsiskiriančiu iš aplinkos dangoraižiu Monparnase.
Kiekvienas kampas čia alsuoja istorija. Kaip, rodydamas į du dujotiekį taisančius darbininkus, jaunajam Česlavui Milošui pasakė Oskaras Milašius, „vertindamas Prancūziją, kiekvieną kartą atsimink, kad kiekviename Prancūzijos darbininke, tokiame kaip šie, yra du tūkstančiai civilizacijos metų”.
Drastiškus pėdsakus miesto gyvenime paliko Prancūzų revoliucija, sunaikinusi Tinilri rūmus šalia Luvro, bažnyčias, kapines, vienuolynus.
Revoliucijos apologetai manė, kad Paryžiaus katedra yra reakcingas kūrinys ir įsakė nudaužyti skulptūras nuo portiko manydami, kad jos simbolizuoja Prancūzijos karalių dinastinę liniją.
Iš tiesų jos vaizdavo biblinius Judėjos ir Samarijos karalius. Paryžiaus katedra jau buvo pradėta demontuoti ir tik Robespjero nukirsdinimas užbaigė beprotybę.
Bastilijos nugriovimas paprastai laikomas reakcingos epochos pabaigos simboliu ir yra nacionalinė šventė, tačiau šiandien rimtai svarstoma galimybė atstatyti šią tvirtovę – ne istorinio teisingumo, o turistų labui.
Revoliucinius paradoksus primena šalia katedros Sitė saloje Hotel de Deu fasade iškalti žodžiai Libertė΄, Ēgalite, Fraternite΄, ir aikštė, kurioje karališkoji pora ir Robespjeras buvo nukirsdinti, šiandien vadinama Place de la Concorde – susitaikymo ir santarvės vieta.
Spalvotas Paryžiaus veidas
Skandalingoji žurnalistė Oriana Fallaci knygoje „La rabbia el’orgiogio” rašo apie Alacho sūnus, kurie Europoje „dauginasi lyg žiurkės”, parduoda picas autorės gimtojoje Florencijoje ir šlapinasi ant antikinių paminklų.
Paryžiuje vaizdas panašus, bet, traukiant centro link, kyla klausimas, kas būtų, jeigu tie Alacho vaikai ir animistai juodaodžiai pneumatiniais kūjais neremontuotų Magetos bulvaro šaligatvių ir nevežiotų šiukšlių? Paryžiečių šiam darbui neužtektų. O kažin ar jie norėtų dirbti tokius darbus?
Viešbučio prie Gare du Nord kambariai, kaip ir kitur mieste, – mažyčiai dėl labai brangios kvadratinio metro kainos. Pasirodo, jog ir Monmartras su atvirukišku Sacré-Coeur yra visai šalia.
Pakeliui Rošėkvarto bulvare emigrantai iš Afrikos, Karibų salų ir dar iš kažkur sustoję prekiauja vogtomis prekėmis, kvepalais, kontrabandinėmis cigaretėmis. Čia pat matuojasi perkamas kelnes.
Kvepia „žolyte”. Numanau, jog galima gauti ir stipresnių narkotikų.
Esu matęs kepamas kukurūzų burbuoles Šiaurės Afrikoje ir Turkijoje, bet čia vaizdas įspūdingesnis.
Juodaodis, į prekybos centro vežimėlį įsidėjęs pilną puodą žarijų, kepa kukurūzus ir pardavinėja už eurą. Vietinės parduotuvės siūlo beviltišką kinišką šlamštą, po kurį rausiasi spalvota minia. Vaizdai, įdomesni negu Eliziejaus laukuose.
Triviali mintis, kad tik Paryžiuje galima gyventi, o ne kvėpuoti. Rytų europietis šiame mieste gali patirti jausmą, apie kurį „Gimtojoje Europoje” rašė Česlavas Milošas: „Mūsų emocijos Paryžiuje negali būti apibūdinamos tik kaip jaunystės ekstazė. Ambicija suvokti sunkiai pasiekiamą esmę neretai virsta meile, panašiai ir Rytų europiečių snobizmas užpildo keliautojų į legendinį miestą patirtį. Tai jie suvokia kaip asmeninį pasiekimą: aš, Staselis ar Jonelis vis dėlto esame čia! – taria jis sau ir trypia šaligatvį, kad įsitikintų, jog nesapnuoja.”