Alkoholinė odisėja

Įsivaizduokite: jums siūloma su geriausiu draugu keliauti aplink pasaulį ir gerti, o televizijos kompanija apmoka sąskaitą. Kas gali būti šauniau! Tai ir įvyko – pernai būtent taip keliavau su savo geriausiu draugu Pitu.

Kita medalio pusė – nuogąstavimas, kad viskas, ką po to darysiu, bus tik blogiau. Tikrai iš televizijos turėjau pasitraukti būdamas viršūnėje.

Nervingas kontekstas

Mano naujasis serialas „Džolio namų nuolaidų metas“ prasideda antradienį. Tai tarsi „alkoholio vartojimo pasaulyje kultūrinių ir tradicinių aspektų“ tyrimas. Bent jau kanalas prašė taip suformuluoti. Vos tik gavome užduotį, darbuotojai labai nervingai įvertino šią idėją. Netikėtai ėmė plaukti ilgi teisininkų laiškai, kuriuose aiškinta, kad turime gerti tinkamai, niekada neviršyti normos, alkoholiui nesuteikti aureolės ir parodyti atvirkštinę gėrimo pusę. Ką gi, gerai.

Pradžioje trečią valandą nakties iš keistų Alabamos barų skambindavome SKY televizijos teisininkei, nes norėdavome patikslinti, ar mūsų penktasis dvigubas „Jack Daniel‘s“ pritampa prie konteksto. Jai tai atsibodo, todėl mums buvo suteikta gana didelė veiksmų laisvė.

„Blogoji žurnalistika“

Viena iš alkoholio tyrimų programos problemų – aptinkame įdomių dalykų, tačiau kitą rytą juos neišvengiamai užmirštame, todėl turime pradėti iš pradžių. Laimė, netrukus atradau savo stilių, kurį pavadinau „blogoji žurnalistika“. Šiuo atveju faktai nėra labai svarbūs – svarbiausia kelionė. Tai buvo beprotiški metai: važinėti po pasaulį ir prisigerti profesiniais tikslais. Po to savaitgaliais peržiūrinėti šūsnis DVD ir gerti kavą užtemdytame kambaryje.

Šeima – atskiras klausimas. Mudu su Pitu bendrai turime šešis vaikus ir dvi labai kantrias žmonas. Jos susitaikė su tuo, kad mudu gerdami keliaujame po pasaulį, o paskui bandome apsimesti, jog tai yra darbas ir jos turi būti mums dėkingos. Pitas gyvena Njufaundlende. Jis „kompiuterinės grafikos dailininkas“, kad ir ką tai reikštų. Taigi kai jis nežiūri į pro šalį plaukiančius ledkalnius, dažniausiai šeimininkauja namuose. Žinau, kad šeimai jo tikrai trūko. Jeigu nedaug žinote apie Njufaundlendą, nesijaudinkite – jo niekas nežino. Tai sala prie Kanados pakrantės – tarsi Folklendai, tik darbo mažiau. Nors buvo sunku palikti tundrą, iš šios permainos jis išspaudė maksimumą.

Mano vaikai labai sutrinka, kai mokytojams tenka paaiškinti, ką veikia jų tėtis.

„Jis Indijoje, geria.“

„Jis gyvena su kengūromis ir geria.“

„Jis Tekiloje, geria.“

Tikriausiai jie labai didžiuojasi.

Tačiau kur slypi programos esmė? Ar tikrai šį tą sužinojome? Geri klausimai. Pabandysiu į juos atsakyti ir trumpai aprašyti kiekvieną kelionę. Pabrėžiu žodį „pabandysiu“, nes ką tik grįžau iš paskutinės kelionės į Indiją ir jaučiu lengvas pagirias. Tačiau padarysiu viską, ką galiu. Galiausiai esu profesionalus žurnalistas.

JAV

Valstijose lankiausi ne kartą, todėl maniau, jog šią šalį gerai pažįstu. Vėliau paaiškėjo, kad iš tikrųjų pažinojau kosmopolitines pakrantes. Amerika – tai dvi atskiros šalys. Viena – sudėtinga pakrantė, kurioje gausu kokteilių barų ir liberalus gyvenimo būdas. Antroji – gerokai didesnė – centrinė Amerika, kurią visą juosia pagoniška pirmoji. Centrinė dalis – tai ten, kur žmonės balsuoja už Bušą ir tiki Dievą (turiu galvoje – tikrai tiki Dievą).

Startavome viename mano mėgstamiausių Amerikos miestų Majamyje. Atvykę supratome, kad ten nepavyks atlikti didelio tyrimo. Ten karšta, žmonės geria kokteilius, štai ir viskas. Majamis labai skyrėsi nuo kitos mūsų stotelės, kuria ekspromtu tapo Apalačiai, 10 mylių nuo tos vietos, kurioje buvo filmuojamas „Išlaisvinimas“ („Deliverance“). Ten susipažinome su Barniu Barnvelu, tikru darbininkų numylėtiniu. Jis vis dar verda naminę – tai sunku suvokti. Jų kasmetiniame naminės ragavimo konkurse mes tapome garbės teisėjais. Sėdėjome prie laužo, greta grojo bliugraso stiliaus grupė „Plum Hollow“. Mes išbandėme stulbinantį neįtikėtinai stiprios naminės, kurią išvirė jo draugai ir kaimynai, asortimentą. Barnio pasiteiravau, kokio stiprumo jo gėrimas.

„Šliūkštelėk jo į ugnį“, – įsakė jis. Paklusniai šliūkštelėjau, ir liepsnos liežuviai šovė į viršų lyg mažas ato-minis grybas.

„D-d-dabar mat-tai, kodėl neg-galima sėdėti.“ Jis nusijuokė ir nusuko dar vienos mirtino gėrimo pintos kamštelį.

„Mūsų t-t-teisėjas m-mirė“, – tęsė jis, ir mes supratome, jog metas keliauti.

Patraukėme į tolimuosius pietus, Amerikos „biblinę juostą“. Ten daugelyje apygardų tikrai uždrausta pardavinėti alkoholį, o klajojančios pietų baptistų gaujos užsuka į parduotuves ir grasina melstis, kad šeimininkai susirgtų vėžiu, jeigu juo prekiaus. Tai primena talibų režimą Afganistane. Televizijos dar neuždraudė, nes tai pernelyg rimtas pajamų šaltinis. Tačiau kad ir kur ėjome, atmosferoje jautėme gąsdinančią puritonizmo įtampą.

Kai bandau prisiminti, ką sužinojome Amerikoje, į galvą dingteli siaubingas žodis „laisvė“. Ir Majamio šiltnamiuose, ir nevaisingose Pietų Karolinos žemėse, ir dievobaiminguose Bajo rajonuose visi susirūpinę savąja „laisve“. Laisve prisigerti, nemokėti mokesčių už namuose varytą naminę, apriboti kitų žmonių laisvę gerti. Visa tai labai painu. Tikėjausi ką nors sužinoti galutiniame mūsų paskirties punkte – Naujajame Orleane, pirmajame nuodėmės mieste. Ten vykome dėl „Mardi Gras“ šventės. Liūdna, tačiau plaukdami Misisipe smarkiai prisigėrėme ir mus sustabdė. Kai pagaliau pasiekėme „Big Easy“, „Mardi Gras“ buvo pasibaigusi. Tiesą sakant, mes neprieštaravome.

Rusija

Rusijoje netenka daug mąstyti apie alkoholį. Tai vienas žodis – degtinė. Rusai išties moka gerti. Kas trečias žmogus Rusijoje miršta nuo alkoholio. Tai jau nebekontroliuojama epidemija. Prezidentas Putinas, tikėdamasis sustabdyti šią bangą, beviltiškai bando propaguoti alų vietoje degtinės. Dabar alus laikomas tarsi nealkoholiniu gėrimu, jo vartotojų amžius neribojamas.

Mano pažintis su degtinės gėrimu Rusijoje prasidėjo nuėjus į Maskvos prekybos centrą, kuriame prekiaujama įspūdingais šio gėrimo kiekiais. Košerinė, vyšnių, erotinė degtinė, degtinė, degtinė – kiek akys užmato. Degtinė ten reiškia „mažasis vanduo“, regis, daugelis rusų ją geria nuo gimimo. Kad ir kur nuėjome, viskas baigėsi kruopščiai parengta tostų serija su alkoholiu didžiulėse žaižaruojančiose taurėse. Jas išgėrę ilgai svyravome ir negalėjome dirbti. Nesibaigiantys tostai: už mūsų šeimas, draugus, šunis. Kai buvo prieita prie tėvų, susijaudinau. Ir Pito, ir mano tėvai išsiskyrę, ar tai reiškė, kad turime gerti keturis tostus? Šis klausimas rusams patiko. Jie jį ilgai aptarinėjo, o galiausiai pasiūlė išgerti už vienokį ar kitokį sprendimą, dėl kurio visi sutars.

Reikalai pablogėjo, kai išvažiavome iš Maskvos. Valgiaraščiai buvo fantastiški – tikriausiai juos išvertė juodą humoro jausmą turintis studentas. Viename restorane mums pasiūlė „apribotos sriubos“, ir „prislėgtos anties“. Nedelsdamas užsisakiau ir vienos, ir kitos. Sriuba vieną kartą žvilgtelėjo į mane ir pareiškė, kad jai nepatinka mano tipas, taip pat atsisakė minties, kad ją valgyčiau šaukštu. Labai ribota, bet tokios jau tos sriubos.

Kulminacijos sulaukėme nedideliame miestelyje netoli Peterburgo. Ten susipažinome su Sergejumi, kuris vis dar verda naminę, ypač stiprią naminę degtinę. Devintąjį dešimtmetį, kai Gorbačiovas bandė uždrausti degtinės prekybą, ji atgimė iš naujo. Greta odekolono, plovimo priemonių ir klijų rusai vėl atrado naminės varymo meną. Sergejus buvo tikras meistras. Prisimenu, kad buvau bute, o Sergejus man rodė savo įrangą. Vėliau buvo daug daug tostų ir pojūtis, kad esu kažkokia visagalio totalitarinio Dievo forma, trumpam netgi tapau pačiu Stalinu. Paskui – nieko, tarsi pagrobimo aukos prabudimas Peterburgo viešbutyje visiškai nesuvokiant, kur esu ir kaip ten atsiradau.

Anksčiau niekada netikėjau, jog gali išsijungti sąmonė ir dingti atmintis. Tai laikiau pasiteisinimu dėl nepatogios padėties, kurioje žmogus atsidūrė vakar vakare. Nelaimė, šalia manęs buvo kamera, kuri užfiksavo mano pirmąjį kartą. Sky TV mums neleis rodyti didesnės šios juostos dalies, nes jai šis reginys pasirodys pernelyg atgrasus. Tačiau ir to, kas liko, užteks, kad mano mama raustų.

Rusai geria, nes jų sielose glūdi liūdesys, kurį jie stengiasi slopinti. Jie geria kitaip nei kiti žmonės. Jie neturi laiko barams, komfortui, mechaninei muzikai. Jie tiesiog atsibunda, atkemša butelį ir pradeda. Pamėgau tuos nuoširdžius ir linksmus žmones, bet tas už fasado slypintis demonas, regis, persekioja visą šalį. O dar mums su Pitu scenoje priešais Rusijos šokių mokyklą teko šokti „Morris dance“. Tai buvo labai miela.

Australija

Apžvelkime faktus. Australija visada buvo paprasta.

Klausimas: Ar australai mėgsta alų?

Atsakymas: Taip, labai.

„Gerai, išvada padaryta, visiems ačiū, pagrindinis filmavimas Australijoje baigiamas.“

Buvau įsitikinęs, jog tai bus skaičių, o ne reginių šou. Neatsižvelgiau į šiaurines teritorijas.

Vietovę, kuri didžiojoje Australijos dalyje žinoma kaip „aukštutinis kraštas“, mačiau tik šiurpiuose Rėjaus Mirso šou: sudužusio lėktuvo įgula, prieš mirdama nuo troškulio, dar išsekusi klaidžioja. Netrukus suvokiau, kad mirtis čia nesibaigianti tema. Džoana Liz ką tik išleido knygą apie tai, kaip ją užpuolė, o jos vaikiną nužudė. Tai tik ledkalnio viršūnė. Visi, kuriuos sutikome, galėjo papasakoti istoriją apie žmogžudystę, dingimą, serijines skerdynes. Tai ne ta vieta, kur keliaujant galima atsipalaiduoti.

Savo pirmąjį vakarą Australijoje mano nešiojamajame kompiuteryje žiūrėjome filmą „Vilkų užtakis“. Tai populiariausias filmas šioje šalyje – žudiko su primityviu peiliu, psicho, kuris išžudė visą furgoną turistų, istorija. Naktį labai prastai miegojome. Nuo tos akimirkos gėrėme daug alaus, kad kristume be sąmonės ir nieko nejaustume, jeigu kartais naktį mūsų tykotų smurtinė mirtis.

„Aukštutinio krašto“ australai geria kone be paliovos. Tačiau jų sistema grįsta moksliniu požiūriu. Nuo pusryčių iki maždaug ketvirtos valandos popiet jie iš skardinių geria gana silpną alų (3,5 laipsnio). Jis vadinamas „ledinuku ant pagaliuko“ – jo suvartojami milžiniški kiekiai. Po ketvirtos valandos pereinama prie kitų gėrimų, tarkime, VB, kuris turi maždaug 5 laipsnius. Jis geriamas iki septintos valandos vakaro. Po to atidaromas stipresnių rūšių alus, kuris kaitaliojamas su nemažomis romo „Bundi“ ir kokos porcijomis – kol žmogus suglemba ir išsijungia.

„Aukštutinio krašto“ gyventojams labai svarbu, kad alus išliktų šaltas. Australai išrado „butelio laikiklį“, puodelio formos putplastį. Į jį įstatomas šaltas butelis – taip jis nesušyla nuo delnų. Būdami tokie sumanūs, australai galėjo jau ir į Mėnulį nuskristi. Tačiau jų aštrus protas sprendžia kitas, kur kas svarbesnes problemas.

Didžiulis kontrastas nerūpestingam australų požiūriui į gėrimą – aborigenai, kurie nusigeria iki stuporo ir guli be sąmonės po kiekvienu medžiu. Jie beveik neišsilavinę, turi mažai perspektyvų. Todėl dauguma laukia ketvirtadienių, kai gauna valstybės čekius, už kuriuos ir prisigeria. Mūsų gidai baltieji australai apie juos atsiliepia nepagarbiai, kaltindami aborigenus ir jų „tingėjimą“, nors problemą mato visi, jos nepaslėpsi. Tai buvo dar viena šalis, kur vienoje geografinėje teritorijoje įsitempusios gyvena dvi labai skirtingos visuomenės. Tai kelia nerimą.

Aš pamėgau provinciją. Ėmiau dėvėti „Budgie smugglers“ (Styvo Irvino stiliaus aptempti džinsai), nesunkiai gaudžiau krokodilus. Buvo gėda, jog negaliu pasilikti ir pažiūrėti, kaip jie nužudomi. Tačiau manęs laukė vaišės kitose vietose.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.