Juozas Statkevičius

Vieni jį dievina, kiti negali pakęsti. Vieni žavisi jo talentu ir viską atleidžia, kiti laiko pasipūtėliu ir išsišokėliu. Jo kurtais drabužiais vilkėti prestižu laiko ir prakutusios provincijos ponios, ir sostinės grietinėlė. Jam dar tik 38-eri, o jo kūrybinis kraitis nedaro gėdos: daugiau nei pusšimtis kolekcijų, kostiumai 37 teatro spektakliams, sukurti savo vardo kvepalai, atidarytas salonas, išleista knyga apie madą. Jis pirmasis iš Baltijos šalių dizainerių savo aukštosios mados kolekcijas parodė Paryžiuje, pelnė apdovanojimus, dabar savo kūrybą sėkmingai pristato ir Niujorke. Jo klientėmis tapo pasaulio muzikos ir kino įžymybės. Bet jis neslepia ambicijų kopti dar aukščiau.

– Ar dažnai aplankote gimtąjį miestą Kauną ir jame tebegyvenančius savo tėvus? Kokie prisiminimai Jus sieja su namais, kuriuose užaugote?

– Kaune apsilankau gana retai, darbo reikalais ir, žinoma, kasmetinis tradicinis vizitas pas tėvelius per Kalėdas. Manau, ši tradicija greitai keisis, nes noriu, kad tėvai persikeltų į Vilnių, ir tikiuosi, taip jie ir padarys, tačiau tada, kai patys panorės.

O šiaip šis miestas pasikeitė: nebeliko vaikystėje mėgtos kavinės „Pasaka“, studentavimo laikais populiarių „Dainos“ ir „Laumės“. Tačiau yra ir gerų dalykų. Puikiai tvarkomas Kauno dramos teatras, kurio likimui esu neabejingas, aš dėkingas jo direktorei Inai Pukelytei ir meno vadovui, režisieriui Gintarui Varnui, kad jie ėmėsi šio titaniško darbo. Esu kviečiamas jiems padėti ir neatsisakau, nes man rūpi, kad šis teatras būtų elegantiškai prabangus. Tikras grožis išlieka ilgam.

– Esate pasakojęs, jog jau vaikystėje domėjotės mada, iš kaimynių skolindavotės lenkiškus madų žurnalus, piešėte lėles ir kūrėte joms apdarus. Įtakos tam turėjo ir Jūsų mama, kuri buvo elegantiška ir tais pilkais sovietiniais laikais. Atrodo, buvote netradicinis berniūkštis, kuriam nelabai rūpėjo gainioti kieme kamuolį ar peštis su draugais?

– Na, apie žurnalų skolinimąsi nepamenu, bet piešti visada mokėjau. Puikiai atsimenu mamos draugės, menininkės Genovaitės Kristupaitienės, žodžius, kuri stebėdamasi mano piešiniais, sakė: iš šito vaiko bus kažkas neeilinio.

Mano mama (ne dėl to, kad ji mano mama) turi tikrai puikų skonį ir saiko jausmą. Ji švyti tikra, neapčiuopiama elegancija. Ne paslaptis, kad jos prosenelis buvo prancūzas. Puikiai pamenu, kaip mama atrodė atvykusi į Paryžių pirmą kartą, į mano haute couture kolekcijos pristatymą. Senbuviai paryžiečiai, sutikę ją pasirodymų salėje, sakė: jūs atrodote taip, lyg gyventumėte Paryžiuje visą gyvenimą. Ar gali būti didesnis komplimentas? Tikras skonis atpažįstamas visur, kas duota – neatimsi.

Tėtis visada stebisi mamos sumanumu. Man miela, kad jie taip gražiai sutaria. Didžiuojuosi jais. Mamos energija pribloškia. Ji su savo kepiniais dalyvauja labdaros akcijose. Net neturinčiai skonio savo kaimynei padeda patarimais.

Na, o vaikystėje buvau pramuštgalvis, visokių pokštų iškrėsdavau. Norėjau būti lyderis, visus kiemo vaikus mokiau šokti, dainuoti, čiuožti, visa tai ir pats dariau, be to, dar ir plaukiau. Ir, žinoma, piešiau. Kodėl berniukas būtinai turi spardyti kamuolį ir peštis? Dabar vaikų nenukrapštysi nuo kompiuterio ekrano ir nepriversi skaityti knygos, viskas keičiasi.

– Ar dar prisimenate pirmuosius žingsnius į mados pasaulį? Kokie jie buvo?

– Kokios ten mados sovietiniais laikais, viskas buvo deficitas, klestėjo „blatas“, prisimenu ir „talkučkes“. Man sovietinio žmogaus įvaizdis labai nepatiko, todėl nusprendžiau išmokti siūti ir gražiai rengtis. Peržengęs Pelėdų kalne įsikūrusio S.Žuko taikomosios dailės technikumo modeliavimo skyriaus duris, sutikau nuostabias dėstytojas Audronę Šakienę, Aldoną Ogijienę, Svetlaną Golovesko, Aldoną Tamošaitytę. Tai jos įskiepijo siekti kažko daugiau, išmokė svarbių niuansų, išugdė grožio supratimą. Bendrauju su jomis iki šiol.

Beje, mano talentingas asistentas Egidijus Sidaras – taip pat jų mokinys. Žinoma, baigiau ir Dailės akademiją. Po studijų buvo stažuotės Olandijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. Ir pagaliau – Paryžius, Aleksandro Vasiljevo pagalba. Vėliau pirmieji darbai teatre. Dabar tai tik faktai, o tada tai buvo kažkas nepaprasto.

– Ir niekuomet nesigailėjote pasirinkęs šį kelią?

– Aš džiaugiuosi atradęs save. Nejaučiu, kad dirbu. Man tai malonumas. Turiu prisipažinti, tai tikrai nėra lengvas darbas, tačiau aš myliu savo specialybę, pagaliau, savo darbais ir talentu atveriu Lietuvos veidą saulei ir pasauliui. Puikiai žinau, kad savo darbu galiu padėti atkreipti pasaulio šalių dėmesį, nesu naivus ir puikiai suprantu, kad mano talentas peraugo ne tik Kauno ir Vilniaus ribas, bet ir Europos. Ir didelis pasiekimas, pasak amerikietiškojo „Vogue“, atvesti Lietuvą į mados žemėlapį. Manau, tai pagalba šaliai, garsinant ją! Jei būčiau neįdomus ar gailėčiausi pasirinkęs šį sunkų kelią, ar jūs rašytumėte apie mane, ar lauktumėte interviu tris savaites?

– Ko labiau reikia gaudant sėkmę: talento ar juodo darbo? O gal reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje?

– Na, sėkmės tai niekad negaudžiau. Tai ne man. Žinau viena: jei dirbsi mylimą darbą iš visos širdies, laimė pati tave atras. Tačiau, kad pasiektum tokių rezultatų, reikia ne tik talento ir juodo darbo, būti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Turi būti originalus, organizuotas, greitos reakcijos, kūrybingas, smalsus,užsispyręs, atkaklus, sumanus, sekti pasaulio naujienas, keliauti, stebėti, gilinti žinias…

Dar būtinas humoras, saikas, skonis, harmoningumas, mandagumas ir elegancijos pojūtis, jautrumas spalvoms. Ne paskutinėje vietoje ir mokėjimas bendrauti su klientais bei darbuotojais, sugebėjimas įkvėpti, būti drąsiam, rizikuoti, pasitikėti savimi, darbus atlikti laiku, pažadus tesėti, būti diplomatiškam ir taktiškam, nenuspėjamam, ir žinoma, gerai atrodyti, šypsotis, išlaikyti madų namus ir darbais įrodyti firmos vardo pranašumą, pagaliau – turėti didžiulį fantazijos ir polėkio mastelį, ir stambių užmojų.

Kad kas žinotų, kiek tai reikalauja jėgų ir energijos! Bet net nemanau verkšlenti, dejuoti – aš taip dirbu, štai ir viskas. Tikriausiai tokia ir yra mažytė mano sėkmės formulė.

– Jums pavyko daug pasiekti. Daug ką padarėte pirmasis iš lietuvių dizainerių – pirmasis pristatėte kolekciją Paryžiuje, vėliau išgarsėjote ir Niujorke, Jūsų sukurtomis suknelėmis ėmė puoštis pasaulio žvaigždės. Ar daug kliūčių teko įveikti? O gal tiesiog gimėte su marškinėliais?

– Jei ką nors darau, nelieka abejingų. Manau, visi šie pasiekimai ir yra didelis įvertinimas. Tik gaila, kad Lietuvoje nėra tarptautinės spaudos kioskų, nėra tikrųjų madų žurnalų, o jei jų nėra, tai niekas ir nežino, o jei nežino, tai ir nepastebi, bet tai dar nereiškia, kad taip nėra! Gal kada nors ateis laikas?

Pagaliau akivaizdu, mano darbai kalba už mane. Tai ir apdovanotieji pirmojo lietuvio haute couture kolekcijų pasirodymai Paryžiuje, ir pirmieji vardiniai kvepalai, parodos Lietuvoje ir užsienyje, liukso klasės madų salonas Vilniuje.

O kur dar mano rengiamos pirmosios Lietuvos ir Latvijos damos, pasaulio muzikos ir kino žvaigždės, karūnuotoji Danijos princesė Mary… Pagaliau, daugybė kostiumų spektakliams ir operoms, labiausiai perkama kavos stalo knyga ir elegantiškas albumas, pirkusiems galiu pažadėt autografą!

– „Grožio kirtis“ ne tik neliko nepastebėtas, bet ir skandalą sukėlė. Ar tai paprasčiausias pavydas, o gal kerštas už tai, kad drįstate kritikuoti mūsų grietinėlę už prastą skonį? Dėl ko nusprendėte parašyti šią knygą?

– Tikrai nepretendavau į mokslinį traktatą, ir juo labiau į rašytojus, bet man pavyko. Gaila, kad nemokame džiaugtis, socializmo padariniai dar neišnaikinti. Kažkas gyvena lygiavos iliuzijom. Ir nors jau seniai Lietuva yra laisva, europietiška, čia kaip su ta daržove: jei viena išdygo didesnė, tai niekas nesidžiaugs jos žiedais ir vaisiais, o skubės nulaužti. Paradoksas. Man, katalikiškai auklėtam, sunku suvokti, kad tokioje katalikiškoje ir dievobaimingoje šalyje dar tiek daug pykčio, neapykantos, pagiežos ir pavydo.

Ši knyga – tai ne tik albumas, tai mūsų laiko apžvalga ir palikimas. Deja, tokių knygų neturėjome nei amžiaus pradžioje, nei viduryje. Manau, ne vienam būtų labai įdomu žinoti, kas ir kaip buvo dėvima anuomet, kas buvo madinga ir prestižas, o kas laikoma blogu skoniu. Knyga pranoko visus lūkesčius – yra tikrai graži, na, o kad labiausiai perkama, nesikartosiu.

Kažkam tai labai nepatinka, fabrikuoja istorijas, bet tai daro žmonės, kurie neturi ką veikti. Knygą parašiau todėl, kad turėjau ką pasakyti, ne kiekvienas tiek keliauja, ne kiekvieno akis taip pagaląsta. Sena tiesa, kad žiūrėti ir matyti – du skirtingi dalykai! Visa tai darau iš meilės mūsų mažos šalies žmonių labui, nuoširdžiai norėdamas padėti. Kodėl mes negalime žinoti to, ką žino senoji Europa. Mes ne blogesni už juos, o sužinoję seniai pamirštus dalykus tapsime gražesni. Aš dar tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį.

– Atrodo, ko daugiau bereikia, viską turite. Kokias karteles dar sau keliate?

– Nelygu žmogaus siekiai ir mastelis. Aš jaunas, talentingas, ambicingas, turiu labai daug planų, gražiausių idėjų. Stengsiuosi juos įgyvendinti, ir jei ne Lietuvoje, tai užsienyje. Manau, kas jau padaryta, tai tik gera pradžia. Mano užmojų kartelė kyla vis aukščiau, tai nesunku pastebėti.

– Ar Jums svarbu išsaugoti lietuvišką identitetą plačiajame pasaulyje? Užsienyje esate žinomas kaip Josef Statkus, o ne Juozas Statkevičius.

– Mano vizitinėje kortelėje du vardai: Juozas Statkevičius ir Josef Statkus. Tai tik dėl to, kad klientams Amerikoje, Kanadoje, Japonijoje, Korėjoje, Anglijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje būtų patogu ištarti. Į visa tai žiūriu su humoru, nematau problemos. Kai pasiekimai garsina šalį, tai, žinoma, turi reikšmės. Bet būkim atviri, mūsų šalis maža, neturtinga ir ne iš gero gyvenimo tūkstančiai žmonių emigruoja. Ne paslaptis, kad mus užsienyje vadina valytojų ir remontininkų tauta. Būti patriotu juokinga, kai negali pragyventi savo krašte. Ir ko čia didžiuotis lietuviška kilme, jei tenka dirbti juodžiausius darbus.

– Šiemet išleidote knygą, surengėte neeilinę savo kūrybos parodą Nacionalinėje galerijoje, pristatėte 2007-ųjų metų pavasario – vasaros kolekciją, ji sėkmingai sutikta Niujorke ir Paryžiuje. O dar operos „Bohema“, kuriai kūrėte kostiumus, premjera. Kuris iš šių įvykių įsimintiniausias?

– Dirbdamas atiduodu 1000 procentų energijos, o įdėta energija akumuliuoja, todėl nenuostabu, kad žmonės kuždasi. Ne visi gali būti tokie kokybiškai produktyvūs. Stebinu jau pakankamai ilgai – 15 metų, turėjot pastebėti ir atpažinti braižą! Akivaizdu, darbų padaryta tikrai daug ir tikrai neišskirčiau nė vieno, nes visi yra savotiškai brangūs, prieš akis iškyla prisiminimai iš parodos atidarymo ir knygos prezentacijos iškilmių Lietuvos nacionaliniame muziejuje, ir pasak spaudos, publikos ekstazę sukėlusi operos „Bohema“ premjera. Bet tai jau praeityje, laukia kiti darbai.

– Kur yra tikrieji Jūsų namai?

– Nesuklysiu sakydamas, kad mano namai – lėktuve, adresas – jį lengva atsiminti: Vilnius. Paryžius. Niujorkas.

– Ar esate turtingas, o gal tik įžymus?

– Ar esu turtingas?! Į šį klausimą atsakyčiau advokatui ar teisėjui, o šiaip labai nemandagi, tipiška lietuviška maniera skaičiuoti svetimus pinigus… Vogti nemoku, uždirbu dorais būdais, sąžiningai, galbūt aš senamadiškai auklėtas.

– Kiek trunka Jūsų darbo diena? Kaip leidžiate laisvą laiką, atostogas?

– Darbo diena? Jau trečia valanda ryto, sėdžiu ir atsakinėju į jūsų interviu klausimus. Laisvo laiko mažoka. Man nesuvokiama, kaip galima švaistyti laiką? Aš jį taupau: skaitau, mėgstu eiti į kiną, nes neturiu televizoriaus iš principo ir, man jo nereikia, o be muzikos negalėčiau, žinoma, tik rinktinės, kuri sukuria atmosferą, įkvepia. Atostogos? Tenka tik pasvajoti, nors dažnai važiuoju į Paryžiaus ir Niujorko madų savaites, ten įkvepiu gryno oro, tikro miesto ritmo, bet tai jokiu būdu ne atostogos. Norėčiau atostogų kaip liūto Bonifacijaus, tačiau skirti visą vasarą gulėjimui ir nieko neveikimui – man tai būtų per didelė prabanga!

– Ar mėgstate gaminti maistą?

– Moku puikiai gaminti, žinoma, galvoju, ką valgau, tačiau be gaminimo turiu kitu talentų. Labiausiai mėgstu, ką gamina mama. Ji virtuozė! Greit sustorėčiau!

– Ar sportuojate?

– Žinoma, sportuoju, tai daugiau disciplina, tonuso pakėlimas. Turiu savo trenerį, bet viskas su saiku. Dažnai plaukioju baseine. Man yra svarbu, kaip aš atrodau. Kartais būna pikta, kai žmonės nesirūpina savimi, dažnai pastebiu daug jaunesnių už save, bet jau pilvotų! Mane įpareigoja darbas – privalau būti pavyzdžiu.

– Kas geriausiai padeda įveikti stresą, atsipalaiduoti?

– Stresą tegul įveikinėja tie, kas blogai organizuoja savo laiką, darbą. Gyvenimas per daug gražus ir mielas, kad stresuočiau. Žinoma, būna stresuojančių, panikuojančių klienčių, bet aš visad turiu atsakymą – kas gerai, ne taip greitai! Tačiau visada ką nors sugalvoju, kad klientės liktų laimingos! Atsipalaiduoti padeda išjungtas telefonas, pasivaikščiojimas parke, miške, ramybė, tyla! Po to aš ir vėl pilnas jėgų!

– Ar skaitote ir knygas, o gal vien madų žurnalus?

– Be skaitymo negalėčiau, užsienio madų žurnalai – savaime aišku. Šiuo metu dar kartą skaitau Jurgos Ivanauskaitės knygas. Ji stulbinančios fantazijos žmogus, tiek įvairiausių idėjų, nuotykių, gėriuosi ir žaviuosi, didžiuojuosi šia nuostabia talentinga rašytoja!

– Kiek drabužių spintų turite? Kas jose sudėta? Be kokių rūbų, aksesuarų negalėtumėte išsiversti? O gal ir Jūs rytais dejuojate, kad nėra ką apsirengti?

– Mano knygoje „Grožio kirtis“ yra svarbus skyrius, kaip formuoti garderobą. Tai labai naudingi patarimai, daug kas jais jau naudojasi, skambino, gyrė šį metodą! Parašiau ir kaip elgtis, kad neapsikrautume rūbais, o jeigu kankina amžinai aktuali moterims problema – neturiu kuo apsirengti, knygoje rasite atsakymą…

Kiekvienam skirtingai reiškia žodis daug, manau, galėčiau išsiversti be daug ko, išskyrus juodą spalvą. Tai mano elegancijos kodas. Kita vertus, kuo daugiau žinai apie rūbus, tuo mažiau jų norisi. Laikau tuščiu dalyku vardyti etiketes, tiesa, nieko neturiu su savo etikete, tačiau mano vilkimi rūbai vis dėlto neeiliniai. Tai nematomas liuksas ir „shikas“, ne visi gali sau leisti tai, ką dėviu. Nors Lietuvoje daug kas neskiria, nesupranta kultinių vardų, sezono „trendų“, tačiau užsienyje atpažįsta, įvertina.

– Tai lietuviai – vis dar pilki cepelinai, neturintys supratimo apie madą?

– Neapibendrinčiau, visko yra, bet iš tiesų gyvename šalyje, kur žmonės dar dažnai maišo, kas yra apranga, o kas – jos didenybė mada. Viliuosi, kad situacija kada nors pasikeis, aš nuoširdžiai stengsiuosi padėti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.