Aštuoniasdešimtmetį švenčiantis aktorius Laimonas Noreika patiria malonumą skaitydamas savo paties prisiminimų knygas
Garsus lietuvių teatro ir kino aktorius Laimonas Noreika visą gyvenimą kaip ugnies vengė oficialių jubiliejų šventimų. Tačiau šią savaitę minėtas jo aštuoniasdešimtmetis tapo išimtimi. Šia proga jis įrašė savo skaitomos poezijos kompaktinę plokštelę, Šiauliuose surengė poezijos vakarą, M.Mažvydo bibliotekoje Vilniuje atidarė parodą ir susitiko su gerbėjais, suvaidino retai berodomame spektaklyje „Oidipas karalius”.
Tačiau visas šis šurmulys jam, atrodo, nė motais. Eina sau neskubėdamas, lazdele, kuri tapo ištikima palydove po patirto insulto, pasiramsčiuodamas, bet kūrybinio gyvenimo tempo beveik nelėtindamas.
Pirmasis jubiliejus, kurį švenčia
„Aš jau grįžau”, – ištaria įžengdamas į paveikslais, kurių per visų gyvenimą sukaupė bemaž 200, knygomis, popieriais užgriozdintą savo kambarį, kur laukiame sutarto interviu. Prieš tai pasigirsta trenksmas, o aktoriaus dukra Rūta, su kurios šeima jis kartu gyvena, išpuolusi į koridorių išsigandusi klausia: „Ar čia tu nugriuvai?”
Jis ramiai atsako, kad nieko neatsitiko. Pasideda lazdelę, nusivelka striukę, nusiima kepurę, batus pakeičia patogiomis šlepetėmis. Prisėda ant lovos, apžvelgia savo valdas, kur, regis, laikas sustojęs: kūrybiška netvarka, visur nuotraukos, širdžiai mielos smulkmenos. Paveikslai, vien lietuvių dailininkų, kaip gyvi, nes kone kiekvienas turi savo istoriją ar primena gerai pažinotus jų autorius.
Ant stalo surikiuotos puokštės raudonų rožių, kai kurios dar neišpakuotos iš celofano, dėžutės su dovanomis. „Tai pirmas jubiliejus, kurį švenčiu”, – sako L.Noreika. Ir pradeda pasakoti, kaip pats sau tokius spąstus paspendė. Kai artėjo jo šešiasdešimtmetis, jį pasikvietė Nacionalinio dramos teatro vadovas Pranas Treinys ir pasakė: spektaklio „Mažvydas” afišose paskelbsime, kad jis skiriamas tavo jubiliejui.
„Kategoriškai atsisakiau, ką čia, kokia visaliaudinė šventė? Pasakiau, kad minėsiu tik savo aštuoniasdešimtmetį. O P.Treinys suabejojo, kažin, sako, ar tiek išgyvensi. O aš ir turėjau galvoje, kad jei taip nutiks, tikrai bus puiki proga atšvęsti”, – tikina aktorius. Dabar nebėra kitos išeities, tenka švęsti.
„Vakar M.Mažvydo bibliotekoje susirinko pilnutėlė salė, net pasienius visus nuramstė. Atėjo daug bičiulių, su kuriais artimai bendrauta, ką ir kalbėti apie kitus gerbėjus. Sveikino visi, pasakė daug gražių žodžių. Žvelgiau į juos, linkčiojau, maiviausi. O iš tiesų kartais pagalvodavau: kažin iš kurios lentynos tas veidas? O anas? Nebeprisimenu”, – nuoširdžiai pasakoja L.Noreika.
Daugiau knygų neberašys
Sveikinimai, aišku, malonu, bet visko buvo per daug. Laimė, tas šurmulys greitai baigsis. O paskui ir vėl laukia rami dienų tėkmė. „Guliu lovoje, kai niekur nereikia eiti, skaitinėju”, – sako. Ką skaito? „Juokinga, savo knygas. Paimu pirmąją ir taip įdomu, kartais net pagalvoju, nejaugi tikrai taip buvo?” – juokiasi L.Noreika.
Jis parašė 4 knygas, kurioms panaudojo medžiagą iš per visą gyvenimą rašytų dienoraščių. Juos pradėjo 1947-aisiais, kai studijavo Maskvos valstybiniame teatro institute. Jų per tą laiką susikaupė visa šūsnis – 48 paprasti mokykliniai sąsiuviniai, kuriuos kažkada atsiversdavo kiekvieną dieną.
„Jei nebūtų tų dienoraščių, tikrai nebūčiau visko prisiminęs. O juk juose buvo užfiksuota daug svarbių ne tik man asmeniškai, bet ir Lietuvos teatrui akimirkų, asmenybių, kurių jau keletas dešimtmečių kaip nebėra tarp gyvųjų, įspūdžių. Todėl tos knygos yra tarsi kronikos, kuriose atsiveria tų laikų įvykiai”, – aiškina aktorius.
„Aktoriaus dienoraščiai” ir „Vidurnakčio užrašai” skirti teatrui, „Čiurlionio 16” – prisiminimams apie šeimą. Tai L.Noreikos namų adresas, čia užaugo ir gyveno jo vaikai: teatro kritikė Rūta, chemikė Sigita ir sūnus Jonas. Paskutinioji, šiemet išėjusi knyga „Sigita – Justo dukra, Laimono žmona”, dedikuota L.Noreikos žmonai istorikei Sigitai.
„Tai paskutinė knyga, daugiau nebus, nebeturiu ką pasakyti”, – tikina L.Noreika Ir pasakoja, kad po trečios knygos sulaukė pasiūlymo tapti Rašytojų sąjungos nariu. „Atsakiau, kad nesutinku, koks aš rašytojas, aš aktorius”, – supykęs mosteli ranka.
Vienintelis ir gal jau paskutinis
Paradoksas, kai išėjo į pensiją, L.Noreika ėmė aktyviai bendradarbiauti su jaunesnės kartos režisieriais. „Randame bendrą kalbą, be problemų”, – tikina. Prieš tai ketverius metus vaidino Eimunto Nekrošiaus „Trijose seseryse”, su šiuo spektakliu apkeliavo kone pusę Europos, o po to jį pakvietė vaidinti O.Koršunovas.
Lietuvoje O.Koršunovo „Oidipas karalius”, kuriame jis vaidina piemenį, rodomas palyginti retai. Tačiau scenos nostalgija L.Noreikos nekamuoja: „Aš nuo scenos, galima sakyti, ir nebuvau nulipęs, net kai išėjau į pensiją”. Ir prieš daugiau kaip dešimtmetį patirtas infarktas, ir prieš ketverius paguldęs insultas nesutrukdė vaidinti, tebuvo tik gal pusmečio pertrauka, kol gydėsi reabilitacijoje.
„Galvojau tada: kažin ar dar teks vaidinti. Sunkiai vaikščiojau, vienos rankos nevaldžiau. Bet atėjo manęs aplankyti O.Koršunovas. Pasikalbėjome, o jis ir sako: tai gal jau skelbiam spektaklį, seniai rodėme. Aš jam sakau: kaip aš su lazdele ten atrodysiu? O jis nuramino: dar geriau, prie vaidmens visai derės”, – prisimena aktorius.
Liko tik viena kliūtis – kaip išeiti iš ligoninės. Režisierius patarė: pabėgsi ir niekas nepastebės. „Atvažiavo ir mane išsivežė. Spektaklis praėjo puikiai. Grįžtame vakare, o ligoninės vartai užrakinti. Su lazda ėmiau keberiotis per tvorą, jaunimas iššoko iš mašinos, padėjo. Bet ir durys užrakintos. Paskambinau, seselė atidarė, įleido. Kol grįžau į savo palatą, visiškai nusikamavau, užmigau net nenusirengęs”, – juokiasi.
Teatras artimesnis nei kinas
Aktorius negali išskirti vaidmens, kuris jam brangiausias, nors tarp jų yra daug labai ryškių: Neznamovas A.Ostrovskio „Be kaltės kalti”, Prozorovas ir Gajevas A.Čechovo „Trijose seseryse”, pagrindiniai vaidmenys J.Marcinkevičiaus dramose „Mindaugas”, „Katedra”, „Mažvydas”, Lyras V.Šekspyro „Karalius Lyras” ir kiti.
Ne vienas vaidmuo sukurtas ir lietuvių kino klasika tapusiuose filmuose „Niekas nenorėjo mirti”, „Jausmai”, „Laiptai į dangų”, „Sodybų tuštėjimo metas”. Iš viso aktorius yra sukūręs apie 50 vaidmenų teatre ir beveik antra tiek kine.
Tačiau teatras jam buvo ir liko artimesnis. Jis gyvas, yra ryšys su žiūrovu. Kine, pasak L.Noreikos, su mašina bendrauji. Prieš spektaklį aktorius mėgsta pabūti vienumoje, susikaupti, įsijausti į vaidmenį. Jam nepriimtina jaunųjų režisierių išmonė spektaklio dieną repetuoti, tai išblaško. Tačiau tenka prisitaikyti.
L.Noreika įtikinėja neapgailestaująs, kad jo anūkai teatru nelabai domisi: „Laurynas gal per mažas, jam tik 12, Kristupui jau 17, Ulijonai 22-eji”. Tačiau aktorius užsispyrė, kad į jo jubiliejinį spektaklį visi trys didesnieji turės ateiti: „Dukra sako, kad Laurynui bus nuobodu, o aš sakau, tegu kenčia, gal tai pirmas ir paskutinis kartas, kai senelį matys scenoje”.
„Tokio amžiaus vaidina tik vienas kitas. Iš mūsų kurso keturiese belikome. Dar Regina Varnaitė užlipa į sceną, Leonardas Zelčius po insulto neatsikelia iš lovos”, – nuklysta į prisiminimus. „Birutė Raubaitė jau nebevaidina, ji gimusi tais pačiais metais, tą pačią dieną ir tą patį mėnesį, kaip ir aš. Paskambino, pasveikino”, – pasakoja.
Skaito tik tai, ką mėgsta
Neužmiršti scenos ir žiūrovų nuo vieno spektaklio iki kito padeda poezijos vakarai, kuriuose skaito mėgstamų lietuvių poetų eiles. Tačiau tik tų, kurie jam patinka, į kompromisus nesileidžia. Tai V.Mykolaitis-Putinas, S.Daukantas, Maironis, J.Marcinkevičius, P.Širvys, V.Mačernis, M.Martinaitis, A.Mickevičius, S.Nėris ir kiti. Jų kūryba niekuomet aktoriui neatsibosta.
Skaitydamas poeziją jis apkeliavo visą Lietuvą: ir kaimus, ir mažus miestelius.
„Kur pakviečia, ten ir važiuoju. Vasarą keturis vakarus su didžiuliu malonumu skaičiau eilėraščius neįgaliųjų stovykloje. Neseniai surengtas vakaras, skirtas poezijai, Aktorių namuose. Prieš keletą dienų su savo poezijos programa buvau Šiauliuose, kur mokiausi gimnazijoje”, – kalba aktorius.
Laimė, sunki liga neturėjo įtakos jo atminčiai. Lig šiol jis šimtus eilėraščių gali deklamuoti mintinai, nė nežvilgtelėjęs į lapelį. Bet atsargumo dėlei jį kišenėje turi. „Operatoriai net stebėjosi, kai prieš savaitę įrašinėjome kompaktinę plokštelę „Poeta”, kad 80 minučių skaičiau eiles iš atminties”, – pasakoja didžiuodamasis.
Tačiau kai perklausė ją, pats pastebėjo, kad keliose vietose padarė klaidų, sukeitė vietomis žodžius. Truputį nepatogu, bet svarbiausia, kad ritmas ir rimas išlaikytas. Pagalvojęs, kad niekas poezijos nesiklauso su knyga rankoje, nusiramino.