Aktorius yra jautrus žiūrovų dėmesiui

„Šiuo vaidmeniu galima labai daug pasakyti apie žmogaus gyvenimą, jo vertybes, apie tai, kiek žmogus gali ištverti”, – LŽ sakė žymi Varšuvos teatro „Wspolczesny” aktorė Maja Komorowska, Vilniaus mažajame teatre atlikusi legendinės prancūzų aktorės Sarah Bernhardt vaidmenį

Lenkų instituto kvietimu Maja Komorowska Vilniaus mažojo teatro scenoje parodė spektaklį „Nepaisant visko”, režisuotą Waldemaro Smigasiewicziaus. Spektaklis sukurtas pagal kanadiečių dramaturgo Johano Murrelio pjesę „Memoir” („Prisiminimai”), kurio pagrindinė herojė – legendinė prancūzų aktorė Sarah Bernhardt. Jos sekretoriaus Pitou vaidmenį atliko Wieslawas Komasa.

„Kodėl būtent šį spektaklį atvežėme į Vilnių? „Nepaisant visko”, – mėgo sakyti Sarah Bernhardt. Tai iš tiesų labai talpi frazė – nepaisant visko, dirbame, gyvename, džiaugiamės…” – sakė garsi Lenkijos kino ir teatro aktorė Komorowska. Beveik dvi valandas žiūrovų dėmesį laiko prikausčiusi krėsle sėdinti nejauna moteris ir jos sekretorius Pitou. Herojė negali vaikščioti (Sarah Bernhardt 1915 metais buvo amputuota koja). Komorowska herojės išgyvenimus perteikia rankomis ir balsu. Kokią Sarah Bernhardt mato žiūrovai, priklauso nuo daugelio dalykų: pjesės, režisieriaus, aktoriaus ir pačių žiūrovų. „Aktorius itin jautrus salėje sėdinčių žiūrovų dėmesiui”, – teigė viešnia. Ji prisiminė, kaip kartą pati nesuprato, kodėl spektaklio metu susitelkė į vieną salės vietą – paskui paaiškėjo, jog kaip tik ten sėdėjo jos draugai… Tarp aktoriaus ir žiūrovų užsimezgantis ryšys kiekvieną kartą spektakliui suteikia vis kitokių spalvų, prasminių niuansų. Beje, ši Murrelio pjesė vaidinama daugelyje šalių, bet vis kitaip.

Kad suprastų savo heroję

Komorowska ne kartą yra vaidinusi herojes su kokia nors negalia. Kad geriau įsijaustų į Sarah vaidmenį, per repeticiją ji taip susibintavo koją, kad negalėjo jos pajudinti. Judriam, energingam žmogui, Majai ar Sarah, negalėti vaikščioti – tikra kančia. Beje, Sarah Bernhardt negalėjo pakęsti protezo, mieliau striksėjo kaip paukštis ant vienos kojos. „Dabar ją suprantu”, – sakė Komorowska. Ji azartiška šokėja ir raitelė, mėgsta jodinėti zovada. „Ateis laikas, kai to negalėsiu daryti”, – tarsteli aktorė. Spektaklyje „Nepaisant visko” dėmesį patraukia išraiškingas aktorės balsas. Bet jaunystėje pasirinkus aktorės profesiją bene didžiausia kliūtis, kurią teko įveikti, buvo jos scenai netinkamas, silpnas balselis. Teko gerokai paplušėti jį lavinant, kol tapo nelyg jautrus ir išraiškingas instrumentas.

Teatras ir knygos

Maja gimė Varšuvoje, o jos studentiška jaunystė prabėgo Krokuvoje. 1960 metais senosios Lenkijos sostinės grotesko teatre debiutavo aktorė Maja Komorowska. Šiame teatre sukaupta patirtis jai ne kartą pravertė kuriant vaidmenis kine ir teatre. Paskui ji persikėlė į Vroclavą. Vaidino teatre ir pradėjo filmuotis. Kinas suvedė su žinomais režisieriais – Krzysztofu Zanussiu („Šeimyninis gyvenimas”), Andrzejumi Wajda („Vestuvės”, „Panelė iš Vilko”), Tadeuszu Konwickiu („Kaip toli nuo čia, kaip arti”), Istvanu Szabo („Budapešto istorijos”), Jerziu Grotowskiu, Antoniu Libera ir kitais. „Jie visi skirtingi žmonės”, – teigė aktorė. Iš įspūdžių filmavimo aikštelėse, prisiminimų ir pokalbių su režisieriais Komorowska parašė knygą „Peizažas”. Ji sako, kad aktorius, kurdamas vaidmenį iš žodžių, turi susidaryti vaizdą, nusipiešti vaizduotėje savotišką peizažą. „Teatras – tai kaip gyvenimas, čia ir dabar, tai tiesioginis ryšys su žiūrovais, jų reakcija. O kinas – lyg nuotykis. Čia daug kas priklauso nuo režisieriaus, nuo montažo, technologijų”, – aiškino aktorė. „Peizažas” – jau antra Komorowskos parašyta knyga, pirmoji buvo „31 gegužės diena”. Kad aktorės-rašytojos debiutas buvo sėkmingas, netruko įsitikinti per susitikimą su žiūrovais, šie prašė papasakoti apie knygos „31 gegužės diena” heroję Liuciną…

Didžiausia vertybė – šeima

Maja Komorowska Vilniaus scenoje vaidino pirmą kartą, tačiau su Lietuva ją sieja giminės šaknys. Majos tėvas gimė Kauno apskrityje. Mokėsi Belgijoje. Šeima į Vilnių atvyko, kai Maja buvo dvejų metukų. Paskui persikėlė į Varšuvą. Virš tėvo lovos visada kabėjo Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Iki šiol Vilniuje rengiami didelės Komorowskių giminės susitikimai.

Aktorės manymu, atsidavusi karjerai moteris neturi pamiršti, jog svarbiausia vertybė gyvenime yra šeima. „Visada stengiausi suderinti šeimą ir darbą”, – teigė kine ir teatre pripažinimą pelniusi aktorė, Varšuvos teatro akademijos profesorė Komorowska. Ji džiaugėsi, kad vienturtis sūnus, daugelį metų dirbęs Lenkijos Respublikos konsulu įvairiose užsienio valstybėse, su šeima grįžo į Varšuvą. „Dabar galime matytis, o tai labai svarbu”, – tvirtino aktorė. Ji neslėpė, jog myli savo keturis anūkus ir labai jų pasiilgsta. Prieš kelionę į Vilnių norėjusi su jais pasimatyti, bet nebuvę laiko.

„Man labai patiko seno kunigo pamokslas. Vienas žmogus jo klausė, kaip gyventi, kad būtų laimingas. Kunigas jam sako: viskas paprasta, jeigu sėdi – sėdėk, jeigu stovi – stovėk, jeigu eini – eik. Aš taip ir darau, prieštaravo žmogus. Ne, tu ne taip darai: tu kai sėdi, nori stotis, kai stovi, nori eiti, kai eini, nori bėgti, – pasakojo aktorė. – Reikia išmokti gyventi čia ir dabar, džiaugtis tuo, ką turi”.

Grįžusios iš Vilniaus Komorowskos laukė įdomus ir dramatiškas vaidmuo naujame Wajdos filme apie Chatynėje žuvusio Krokuvos universiteto profesoriaus šeimą.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.