Vilniuje, ant Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmų fasado, ryškiai geltoname fone nušvito užrašas: „Aloyzas Stasiulevičius. Vilniaus vizijos”, kviečiantis į čia atidarytą tapytojo retrospektyvinę parodą
„Žinai, tėveli, žmonės taip ilgai šnekėjo, kad aš užmigau. Net tavo kalbą pramiegojau. Ką tu kalbėjai?..” – išpyškino septynerių metų Ona Stasiulevičiūtė, pasibaigus spaudos konferencijai pribėgusi prie Aloyzo Stasiulevičiaus. Apie ką kalbėjo garsusis menininkas, jo kolegos, bičiuliai ir daugybė tapytojo talento gerbėjų, atėjusių į kūrėjo retrospektyvinės parodos atidarymą?
Paveiksluose – visas gyvenimas
„Stasiulevičius – išskirtinis, labai įdomus menininkas šiuolaikinėje mūsų dailėje, – LŽ korespondentei kalbėjo menotyrininkė Nijolė Tumėnienė. – Jis kaip joks kitas autorius sugeba sujungti savo kartos kūrėjų idealus, dvasinius ir meninius interesus su šiandienos dailės ieškojimais. Tai mąstantis, nuolat viskuo – politika, filosofija, istorija ir daugybe kitų dalykų – besidomintis tapytojas. Visos šios savybės ryškiai atsiskleidžia ir konceptualioje Stasiulevičiaus kūryboje, žymiausiuose jo cikluose”.
„Parodoje – visas Aloyzo gyvenimas, visa jo kūryba nuo šeštojo dešimtmečio iki šių dienų. Tai paveikslo stačiakampyje įamžintas dailininko temperamentas, mąstymas, jo pasaulėžiūra, kultūros suvokimas, – kalbėjo tapytojas, ilgametis Stasiulevičiaus bičiulis ir dirbtuvės kaimynas Leonardas Tuleikis. – Dabar jau nuo parodos žiūrovo priklauso, ar įžvelgs Stasiulevičiaus jaunystės metų veržlius ieškojimus, nuoširdų artumą, ar pamatys išskirtinį meistriškumą kryptingai siekiant rezultato, artėjant prie savosios vizijos. Na o man svarbiausia – ypatinga Stasiulevičiaus vidinė šviesa; ja spinduliuoja menininkas, ji nušviečia visus jo darbus”.
Menotyrininkė Irena Kostkevičiūtė priminė didžiulį Stasiulevičiaus nuopelną Lietuvos mene atveriant kelią modernizmui, buriant lietuvių inteligentiją, kuri per savo kūrybą ir laisvės idėjas dar po Stalino mirties išdrįso pradėti kovą dėl šalies, jos žmonių atgimimo.
Daug šviesių ir artimų tų dienų bendraminčių atėjo į Stasiulevičiaus parodą, kiti – dailininkas Vytautas Šerys, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas – žvelgė iš tapytojo portretų…
Svajonių ir siekių miestas
Stasiulevičiaus parodoje „Vilniaus vizijos” – daugiau kaip 150 tapybos kūrinių ir piešinių. Jie surinkti iš 1960-2006 metais sukurtų ciklų: „Impresionistinis ciklas”, „Vilnius iš arti”, „Vilniaus panoramos”, „Verbų ciklas”, „Muzikinės asociacijos”, „Žvaigždynų ciklas”, „Kristaus kančios istorija” ir kitų. Visi šie ciklai ir daugelis kitų darbų – tai begalinė dailininko meilė Vilniui, jo senamiesčiui, skambančiai miesto architektūrai.
Stasiulevičius prisipažįsta, jog tik tapydamas panoraminius Vilniaus paveikslus atsisakė iki tol naudotos smulkių potėpių technikos – pradėjo dirbti plačiais potėpiais, atsirado disonansinių spalvų deriniai, apibendrintas piešinys. Vėliau atrado koliažą: ant drobės klijavo laikraščių, afišų, nuotraukų iškarpas, iš folijos, audinių ir kitų medžiagų formavo faktūras. „Šią naują Lietuvoje techniką man padiktavo Vilniaus mūrai, – prisimena Stasiulevičius. – Daugelio kiemų ir namų sienos man buvo tarsi istorijos metraštis, prirašytas čia gyvenusių žmonių ženklų”.
„Stasiulevičių pelnytai galėtume vadinti Vilniaus miesto dainiumi, – rašo Tumėnienė naujame, dar tik signaliniais egzemplioriais pasirodžiusiame albume „Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba”. – Jis apdainavo savo miesto dvasią – nuostabią kintančią regimybę, jo istoriją ir dabartį, architektūros savitumą. (…) Apie Vilnių XX amžiuje dar niekas tapyboje nesudėjo gražesnės, įspūdingesnės dainos kaip Stasiulevičius”.
Ta daina, gal tiksliau – odė skamba itin įspūdingai ir įtaigiai. Neatsitiktinis toks nelyg galingais vargonais atliekamas miesto pašlovinimas: prieš septyniasdešimt penkerius metus Ariogalos muzikos mokytojo ir vargonininko šeimoje gimęs dailininkas jau būdamas šešiolikos vargonuodavo bažnyčioje pavaduodamas tėvą per šv.Mišias. Tad ir pasirinkus dailininko kelią, muzika – neatsiejama Stasiulevičiaus gyvenimo dalis, turi įtakos jo dailės kūrinių meninei raiškai.
Kelio ženklai
„Norėčiau, kad mano paveikslai liktų žiūrovų atmintyje, kad žmonės mano akimis pamatytų Vilnių, įprasminantį ir aukščiausią Lietuvos valstybingumo raišką, ir skausmingas mūsų gyvenimo realijas, – kalbėjo Stasiulevičius. – Esu mūsų miesto ir mūsų laiko”. Todėl toks netikėtas, iki skausmo pažįstamas ir įtaigus 1967 metų Stasiulevičiaus darbas „Šv. Kristoforas”. Čia dailininko valia Vilniaus miesto globėjui, apglėbusiam kūdikėlį Jėzų, tenka grumtis su klastingu, bjauriais žvynais („politinių veikėjų laikraštinėm galvom”) apaugusiu slibinu, kurio akies vyzdy įsižiūrėjęs pamatai… Stalino portretą, iškirptą iš pageltusio laikraščio.
„Ir dabar matome kenčiančių žmonių, ir laisvėje yra anarchijos, šešėlių. Dėl to labai išgyvenu, todėl savo kūryboje atsigręžiu į šiuolaikinės visuomenės skaudulius, – kalbėjo Stasiulevičius. – Labai noriu, kad mano kūriniai primintų apie gailestingumą, skleistų šviesą ir gerumą. Manau, kad menininko misija yra ne vien išreikšti save, savo laiką, bet pirmiausia skleisti harmoniją, liudyti pasaulio vienovę. O kelias, pasak gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės, turi vesti į šventovę”.
Apie šią išskirtinę Stasiulevičiaus Dievo dovaną kalbėjo į parodos atidarymą atskubėjęs Pavilnio parapijos klebonas Tautvydas Aukštikalnis ar net iš Švedijos specialiai per visus rūkus į Vilnių atvykę Helsingborgo miesto meno draugijos prezidentė Brith Marie Delander ir jos vyras garsus Švedijos ekonomistas Lenartas.
„Esu kely, o ne šunkelyje”, – kalbėjo susirinkusiesiems šiemet gražaus jubiliejaus sulaukęs, naujais kūrybos sumanymais trykštantis tapytojas. O Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ne tik džiaugėsi įspūdinga menininko darbų panorama, bet ir LŽ korespondentei kalbėjo, esą labai reikšminga, kad Stasiulevičiaus paroda atidaryta Radvilų rūmuose tuo metu, kai čia veikia jo mokytojo Petro Aleksandravičiaus šimtmečiui skirta paroda „Pasaulis be tamsos”.