Gestapas sugrįžo į Kauną

Daugiau nei prieš dešimtmetį aštuonmetę nužudžiusiam Pauliui Navickui priverstinis gydymas taikomas arčiau namų

Panevėžio apygardos teismo nutartimi už visuomenėje milžiniško rezonanso sulaukusį žiaurų nusikaltimą teismo sprendimu psichiatrijos įstaigose priverstinai gydomas Paulius Navickas perkeltas iš Rokiškio į Kauno psichiatrijos ligoninę. 26-erių metų vyriškis medikų globoje dienas leidžia už tai, kad 1994-aisiais, būdamas vos keturiolikos, išžagino ir nužudė aštuonerių metukų Daivutę Filipavičiūtę.

Teismų atakų rezultatas

Rokiškio psichiatrijos ligoninėje apie dešimtmetį praleidęs P.Navickas pagaliau pasiekė savo: atkakliomis ir nuolatinėmis savo motinos Onos Stankevičienės (anksčiau – Davidavičienės) pastangomis jis perkeltas iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės į kiek švelnesnėmis sąlygomis pasižyminčią analogišką gydymo įstaigą Kaune.

Tokią nutartį spalio 13-ąją priėmė Panevėžio apygardos teismas. Tiesa, pastarasis teismo verdiktas priimtas tik išnagrinėjus P.Navicko advokato prašymą apeliacine tvarka.

Šių metų rugsėjo 26-ąją Rokiškio rajono apylinkės teismas atmetė advokato prašymą ir paliko galioti P.Navickui taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Netrukus ši nutartis buvo apskųsta aukštesnės instancijos – Panevėžio apygardos teismui, kuris priėmė priešingą sprendimą, panaikinant ankstesnįjį.

Skundą nagrinėjęs Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arnoldas Šukaitis negalėjo tiksliai suskaičiuoti, kiek kartų jo rankose buvo atsidūrę P.Navicko gynėjo apeliaciniai skundai, tačiau jis neneigė, kad tokių būta itin daug. Lygiai taip kalbėjo ir Rokiškio rajono apylinkės teismo darbuotojai, patvirtinę, kad ligonio motina nuolat teikė prašymus, reikalaudama įvairiais būdais sušvelninti savo sūnaus priverstinio gydymo sąlygas.

Ir paskutinėje teismo nutartyje teigiama, kad P.Navicko ir jo motinos O.Stankevičienės santykiai su Rokiškio psichiatrijos ligoninės administracija, gydytojais bei kitu personalu yra įtempti. Tai liudija nevienkartiniai jų skundai įvairioms valstybinėms institucijoms, sukeliantys minėtos gydymo įstaigos darbuotojų nepasitenkinimą dėl nuolatinių patikrinimų ir atsakinėjimų į išsakomus priekaištus. Panevėžio apygardos teismas konstatavo, esą tai, „be jokios abejonės, neprisideda prie palankesnės P.Navicko gydymo eigos”.

Dar vienas motyvų, atvėrusių P.Navickui duris į arčiau namų esančią gydymo įstaigą – jo gyvenamoji vieta. Teismo teigimu, juo visą laiką rūpinasi ir lanko motina O.Stankevičienė, gyvenanti Kaune. Bylos medžiagoje sukaupta duomenų, kad ši moteris pati yra ligota, gauna nedidelę invalidumo pensiją, todėl nuspręsta palengvinti jos dalią, perkeliant nepakaltinamu pripažintą sūnų arčiau namų.

Pagailo žudiko motinos

„Kauno dienos” kalbintas Panevėžio teisėjas Arnoldas Šukaitis komentuoti savo priimtą nutartį etikos sumetimais atsisakė. Jis teprasitarė, kad priimta nutartis gydymo sąlygų P.Navickui nė kiek nesušvelnino, o tik pakeitė vietą.

„Šiuo metu priverstinį psichiatrinį gydymą vykdo ne tik Rokiškio, bet kitos šalies ligoninės, tarp kurių ir Kauno gydymo įstaigos. Teko girdėti, kad perspektyvoje numatyta visus tokius ligonius gydyti tik Rokiškyje, tačiau kol kas tokia tvarka nepriimta. Norėjosi pagailėti jo motinos, kuri pati nėra sveika ir patiria dideles materialines išlaidas važinėdama ir nuolat besirūpindama sūnumi, – kalbėjo teisėjas. – Tačiau niekas neužkerta kelio, pastebėjus kokias nors problemas ar didesnius sveikatos sutrikimus, Kauno ligoninei taip pat kreiptis į teismą su prašymu grąžinti ligonį į Rokiškį”.

A.Šukaitis neslėpė, kad per pastaruosius dešimt metų P.Navicko motina nuolat mindavo takus į Rokiškio rajono apylinkės teismą, o iš ten, nesulaukusi teigiamų sprendimų, su apeliaciniais skundais vykdavo į Panevėžio apygardos teismą, reikalaudama kiek galima labiau sušvelninti jos sūnui paskirtas gydymo sąlygas. Teisėjas netgi prisiminė atvejį, kai buvo prašoma P.Navickui skirti ambulatorinį gydymą, tačiau nenuostabu, kad teismai tokius prašymus be didelių diskusijų atmetė.

1995-ųjų gruodį Kauno apygardos teismas P.Navicką pripažino kaltu išžaginus aštuonerių metukų mergaitę ir ją nužudžius, mėginant nuslėpti įvykdytą sunkų nusikaltimą. Pripažinus nepakaltinamu ir psichiškai nesveiku tuomet keturiolikos buvusiam paaugliui teismas paskyrė priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje griežto stebėjimo sąlygomis. Praėjus septyneriems metams Panevėžio apygardos teismas priverstinį gydymą griežto stebėjimo sąlygomis sušvelnino ir pakeitė į sustiprintą stebėjimą. Dar po metų (2003-iųjų lapkritį) P.Navickui sąlygos psichiatrijos ligoninėje buvo sušvelnintos paskutinį kartą: gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Jis tęsiamas iki šiol.

Kauno apskrities ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės direktorė vakar „Kauno dienai” nei patvirtino, nei paneigė informacijos apie jos vadovaujamoje įstaigoje gydomą kraupiai pagarsėjusį Gestapu pramintą pacientą. Ji mėgino išsisukti, esą neturi teisės suteikti jokių žinių apie pacientą. Paprašyta vien tik konstatuoti faktą ir nedetalizuoti P.Navicko psichinės sveikatos būklės, gydymo įstaigos vadovė atsakė gan mįslingai ir keistai: „Nesakysiu, ar jis atvežtas, ar ne. Teismo sprendimai juk gali būti ir nevykdomi”.

Neregėto kraupumo nusikaltimas

Gestapo pravardę turintis P.Navickas sukėlė šiurpą ne tik Kauno, bet ir šalies gyventojams, įvykdydamas itin kraupų nusikaltimą. Savo žiaurumu nuolat garsėdavęs ir jau nuo vaikystės psichinių sutrikimų turėjęs bei dėl jų gydytas keturiolikmetis 1994-ųjų sausį prisipažino išžaginęs ir nustūmęs nuo Varnių tilto į Nerį aštuonerių metukų D.Filipavičiūtę. Sukrečiančią žmogžudystę įvykdęs paauglys tik po kelių tardymo dienų prisipažino įvykdęs šį nusikaltimą.

1994-ųjų sausio 14-osios popietę Baltų prospekte gyvenusi aštuonmetė D.Filipavičiūtė su tuomet dvylikamečiu broliu Mindaugu buvo išėję pačiuožinėti rogutėmis prie Milikonių kalno. Čia po poros valandų prie namo eiti susirengusių vaikų prikibo agresyviai nusiteikęs paauglys, kuris liepė M.Filipavičiui čiuožti nuo kalno žemyn, o šiam nesutikus, prievarta jį nustūmė.

Vaikas kalno papėdėje mėgino ieškoti pagalbos stabdydamas pravažiuojančius automobilius, tačiau niekam nesustojus jis sparčiai užbėgo laiptais atgal į viršų ir mėgino pats apginti sesutę nuo priekabiautojo, kuris mėgino ją prievarta kažkur nutempti. Vyresnis agresyvus paauglys vėl nustūmė M.Filipavičių ir smogė jam į veidą. Parkritęs berniukas prašė paleisti sesutę ir jos neskriausti.

P.Navickas pažadėjo nebelįsti prie mergaitės, jei šios brolis dar kartą nusileis rogėmis nuo kalno. Pastarasis, deja, patikėjo užpuoliko siūlymu ir pasielgė, kaip šis reikalavęs. Kai vaikas grįžo dar kartą į kalno viršūnę, čia jis neberado nei Gestapo, nei savo sesutės.

Jau kitądien teisėsaugininkų gniaužtuose atsidūręs keturiolikmetis vilijampolietis P.Navickas pasižymėjo liguistu atkaklumu ir gudriais mėginimais išsisukinėti. Jis daug kartų keitė parodymus ir vedžiojo pareigūnus už nosies, priversdamas tikrinti įvairias galimas nusikaltimo versijas. Tik praėjus kelioms paroms po nelaimės paauglys prisipažino išžaginęs ir nustūmęs mergaitę į Nerį.

Policijos pareigūnai netruko išsiaiškinti, kad jų sulaikytam paaugliui dėl įvairių nusikaltimų, tarp kurių – užpuldinėjimai, plėšimai bei vagystės, buvo iškelta ne viena baudžiamoji byla, tačiau nė vienoje jų nuolat savo kaltę neigusio jaunojo nusikaltėlio nepavykdavo nuteisti. Netgi pareigūnams sulaikant jį po D.Filipavičiūtės dingimo, tuomet Davidavičienės pavardę turėjusi P.Navicko motina šaukė: „Muš, kars tave – nieko jiems nesakyk!”. Beje, moteris dėl galimo šio nusikaltimo slėpimo taip pat buvo sulaikyta, tačiau greitai ji išėjo į laisvę.

Tiesa, redakcijos šaltinių teigimu, P.Navickas, nuolat jausdamas jį globojančios motinos palaikymą, gudrumu išsiskyrė ir Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Medikai netgi teisme negalėjo pasakyti, kad jis būtų konfliktiška asmenybė, tačiau neoficialiai puse lūpų kalbama, kad būdamas labai nuovokus, 26-erių sulaukęs vyriškis sugebėjo manipuliuoti kitais ligoniais ir tokiu būdu išlaikyti nepriekaištingą reputaciją.