Šiandien – tradicinio kalendoriaus pirmoji žiemos šventė, nors orai ir visai nežiemiški. Katalikiškame apeigyne toji yra šv. Andrejaus, Andriaus diena, lapkričio 30-oji, dažnai sutampanti su advento pradžia, naujais bažnytiniais metais. Senasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties: gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimo gamtos valdovu diena, gal Žiemos pasitiktuvės ar kokios jos rūstybės maldymo apeigos. Iš senosios religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški papročiai, jų žaismė. Kadangi tuoj tuoj prasidės žiema, kai viską aplinkui užklos sniego patalai, atsistojus ant šio meto slenksčio, spėjama ateitis. Kokie gi vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? Jaunimui žiema – poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Ypač smalsauja jaunos merginos, – bene sulauks piršlių. Tad reikia išsiburti likimo skirtąjį. Rytinėje Lietuvos dalyje dar gerai atmenami būdai, kaip pamatyti netolimą savo ateitį. Šv. Andrejaus vakarą, jau sutemus, būdavo paslapčiomis mergina ateina prie šulinio, saujelėje kokių smulkių sėklelių, aguonų ar kanapių suspaudusi. Tada žingsniuoja aplink šulinį atbulomis ir būtinai triskart prieš saulės kryptį, barstydama tas sėkleles ir pašnibždomis kalbėdama: „Andriau, Andrejau, kanapes sėju, atsiųsk man padėjėjų kanapėms rauti, parodyk likimo skirtąjį!” Sėklelėmis nubarsto takelį, vedantį prie šulinio, „pasėja” jų kiek ir prie lovos. Su niekuo nekalbėdama, pavalgo ko nors sūraus per vakarienę, atsigula miegoti. Tik kažkodėl užmiršta persižegnoti. Susapnuoja raitelį, prijojusį prie šulinio žirgo pagirdyti. Girdi jo balsą, – pasisako savo vardą, paklausia jo. Kiekvienas šio burto veiksmas yra mitologiškai griežtai pagrįstas. Ateitis sužinoma užmezgus ryšį su protėvių vėlėmis, nes jų pasaulyje, mirusiųjų karalystėje, laikas sustingęs, suledėjęs, jis neteka. Kadangi tarp ateities ir praeities ten nėra skirtumo, vėlės viską žino. Išbarstytos sėklelės imituoja kelią į dangaus gelmę, į dausas. Gal Paukščių taku ir ateis žinutė iš anapus, iš už jūrių marelių, iš ten, kur nusileido saulė. Šulinys – tarsi koks langelis į mirusiųjų karalystę, ne veltui sakoma: „Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti”. O ir pasakoje apie našlaitę, pamotės įstumtą į giliausią šulinį, – pasirodo, ten taip pat šviečia saulutė, žydi pievos. Ir ten našlaitė sutiko savo močiutę, seniai palikusią šį pasaulį. Ėjimas atbulomis ir prieš saulę – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų sugrįžtama į tą laiką, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia norimą tikslą, todėl ir burtažodžiai visados ištariami triskart.
Ne kiekviena mergaitė išdrįs eiti sutemose burtams prie šulinio. Dar kas pamatys, išjuoks, išgąsdins. Yra ir kitas, paprastesnis būdas savo ateitį pamatyti. Šį vakarą reikia į geldelę pripilti vandens, ant jos kraštų uždėti balaną – savotišką tiltelį. Viską pastatyti galvūgalyje prie lovos. Pabarsčius aplink, rankos judesiu prieš saulę, kanapių ar aguonų sapne kas nors būtinai paims už rankos ir kalbindamas vesis tuo tilteliu. Tas ir bus tikrasis. Galima ir rūtų vainikėlį vandenin įmesti, – gal kas jį sapne išgriebs?
Visoje Lietuvoje dar žinomas paprotys šv. Andrejaus dieną nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pamerkti ją ant palangės. Pražydės Kūčių rytmetį – svajonė ar troškimas išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo: mitinė logika reikalauja kitos, ne namų erdvės.
Adventas – susikaupimo ir rimties metas. Manyta, kad jo orai pranašauja būsimų metų derlių. Spėdavo šitaip: jei per šv. Andrejų pripustyta šviežio sniego – išaugs geras vasarojus, derės ir ankštiniai; jei saulutė tądien šyptelėtų – bus dosnūs metai daržovių, jei adventas šaltas – vasara bus karšta, su perkūnijomis; jei dažni atodrėkiai – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų.
Daug ūkiškų darbų per adventą papročiai drausdavo, ypač tokių, kurie susiję su sukimo judesiu: malti girnomis, verpti rateliu, vyti siūlus. Tuo, matyt, buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulės sugrįžimą. Tačiau tinklas, numegztas advento metą, bus labai „laimus”: mat jo akelės – iš kryžiukų. Kaimo moterys ilguosius vakarus trumpindavo susirinkusios kartu plunksnų plėšyti. Pasikalbėdavo, pasiguosdavo, o dzūkų krašte ir padainuodavo ypatingąsias adventines, su tokiais priedainiais „leliumoj”, „leliumai”, „aleliuma loda”.
Vyrai šiukštu į mišką per adventą malkauti nevažiuodavo. Nieko iš tokių malkų gero: liepsna su baisiausiu trenksmu galinti išlėkti pro kaminą ir uždegti trobesius. Suręstą iš tuo metu kirstų sienojų namą lankančios dvasios vaitoja ir brazdinasi naktimis. Šiuose tikėjimuose slypi senajai religijai būdingas žmogaus susitapatinimas su gamta, – medyje kažkuriuo metu įsikūnijančios vėlės.
Didžiųjų žiemos švenčių laukimą senovėje, kaip ir mūsų laikais, paįvairindavo prieššventiniai prekymečiai. Kokių įdomių sekmadieninių mugių būta: pirmoji gruodyje – šeškaturgis, kur prekiauta žvėrių kailiukais ir šiltais drabužiais, pirštinėmis, šalikais, žieminėmis kepurėmis. Antroji – skaistaturgis, kur visokių dovanėlių artimiesiems galima pasirinkti, o ypač mylimai mergelei, kad veidelis skaistesnis būtų… Trečioji – saldaturgis – ten prekiauta skanumynais kalėdiniam stalui paįvairinti. Neprailgsta prieššventiniame šurmulyje tas gruodis, o miesto žmogui – tai ir metų darbų užbaigtuvės.