Šiemet lapkričio 23-iąją jam būtų sukakę 80 metų, jei ne brutaliai jo gyvenimą nutraukęs jauno vairuotojo smūgis vienoje iš gatvių Vilniaus centre
Vytautas Kubilius – vienas ryškiausių lietuvių literatūros kritikos, literatūrologijos talentų. Jo straipsniai ir knygos („XX amžiaus lietuvių lyrika”, „Žanrų kaita ir sintezė”, „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas”, „Salomėjos Nėries lyrika”, „Ievos Simonaitytės kūryba” ir daugelis kitų) yra lietuvių literatūros tyrinėjimų šviesiausios viršūnės, sovietmečiu reiškusios ne tik lituanistikos gyvybingumą, bet ir maitinusios laisvą, prievartai nepaklūstančią visuomenės mintį.
Nuolatos rizikavo
Jam nebuvo nieko svarbiau ir brangiau už literatūrą, kuri buvo jo „kategorinis imperatyvas” ir gyvenimo prasmė, – taip jis prisipažino 1946 metais, stodamas į Kauno universitetą, iš kurio 1948 metų pradžioje pašalintas „dėl antitarybinio laikymosi fakultete”, kaip parašyta mandatų komisijos sprendime. Tai reto intensyvumo pašaukimo balsas, kuriuo niekad nesuabejota ir kuriam aukota viskas. Kubilius nuolatos rizikavo, balansavo ant peilio ašmenų. Buvo sovietmečiu nuolatos mušamas literatas, kaip joks kitas. Puikiai apginta habilituoto daktaro disertacija buvo patvirtinta tik po septynerių su puse metų. Jo knygos nebuvo leidžiamos nuo 1968 iki 1980 metų, bet tylumoje jis parašė savo brandžiausius veikalus.
Literatūros gyvybei būtina tiesa
Kiekvienas sovietmečio kultūros žmogus, apsisprendęs dalyvauti viešajame gyvenime, buvo pasmerktas prisitaikymo ir dvilypumo keliui, nors nevienodas buvo prisitaikymo laipsnis ir nevienodi jo motyvai. 1966 metais Kubilius dienoraštyje rašė: „Prisiminiau V.Mykolaičio-Putino literatūrinį vakarą Rašytojų sąjungos klube. Kimiu balsu poetas skaitė „Būties valandos” ir „Lango” kūrinius. Pablyškusiais veidais klausėsi šitos lyrikos pokario literatūrinė nomenklatūra suvokdama, kad būtent Putinas žengia per jų galvas į amžinybę, o jie palieka praėjusiame laike. Bet tik jų dėka Putinas galėjo išlikti toks, koks buvo. Kažkas turėjo rašyti eilėraščius ir poemas „tėvui ir mokytojui”. Kas žino, gal ne 300 tūkstančių, o visi 3 milijonai lietuvių būtų nudardėję į Sibirą, jei ne šitos giesmės, reiškiančios tautos „džiaugsmą ir padėką”.
Literatūros kritiko kelias šiuo laiku ypatingas, jo dramatinė įtampa tarp prisitaikymo ir tiesos sakymo itin aštri. Jo anuomet kalbėtoji tiesa literatūros gyvybei buvo būtina, tai literatūros daliai, kuri pati rungėsi dėl savo autentiškumo visą pusę šimtmečio, Kubilius buvo didysis moralinis autoritetas viskam, kas literatūroje buvo gyva ir talentinga. Jis buvo patikimas meninės tiesos ir estetinio vertingumo arbitras.
Atšlijo daugelis bendrakeleivių
Nuo pat savo literatūrinės veiklos pradžios jis džiaugėsi kiekvienu gyvybės daigu, prasikalusiu pro kietą ideologinės prievartos luobą, pro šaltos retorikos ir dirbtinio patoso štampus. Jis mylėjo literatūrą tikra meile, daugybę kartų už ją nukentėjęs. Už pasakytą tiesą buvo sumokėta tragiško dvilypumo kaina, bet tai, kas laimėta, buvo tos kainos verta. „Mes pratęsėm lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiausiomis sąlygomis – be jos būtume likę paskutiniai vargšai”, – rašė Kubilius „Literatūra istorijos lūžyje”.
Atėjus Nepriklausomybės laikui jis metėsi į politiką – radikalųjį dešinį jos sparną. Nuo Kubiliaus atšlijo daugelis sovietmečio artimiausių draugų, vienminčių, bendrakeleivių, kurie priklausė liberaliajai visuomeninio gyvenimo krypčiai. Tačiau ir dabar, nepaisant viso situacijos ir jo paties savijautos bei padėties painumo, išlieka visai literatūrai svarbi estetinė platforma, jo straipsniuose bei užrašuose įžvalgos yra gilios ir tikslios. „Aš ginu tradicines vertybes, ginu literatūros įsipareigojimą, o dabar viso to nebereikia”, – konstatuoja jis su širdgėla.
Kartu jis atviras tam, kas yra naujojo laiko ženklai, ir su didele simpatija juos pasitinka: lietuvių kultūrinė savimonė, „išmušta iš uždaro nusistovėjusių vertybių kvadrato, pergyvenusi skaudžius vidinius lūžius, turės apsiprasti, kad meninėje kultūroje „visokių yra ir visokių reikia”, kad meninės kūrybos vertę lemia ne autoriaus ištikimybė vienokiai ar kitokiai ideologijai, o talento dydis”. Jis pritaria angažuotos literatūros išpažinėjams, bet taip pat ir Arvydui Šliogeriui, kuris kviečia menininkus grįžti „į save, savo vienatvę, slaptingąjį Dievą”, kuris prabyla ne „viešumos triukšme, o tyloje”.
Žmogiškojo buvimo fenomenas
Pritardamas jis mato, kad „vyksta įdomūs poetiniai, kritikos žaidimai – daug išmonės, grožio, sąmojo, jaunatviškumo; išsivadavimo, laisvo buvimo džiaugsmo be slegiančios rimties, skaudžios atsakomybės, be nuovargio” („Metai”, 2006, nr. 11). Ten pat rašo: „Perskaičiau Kajoką… Tai, kas buvo atimta sovietmečiu, dabar grįžta su tikru įsijautimu. Kas per žodžio stiprumas, įsitikinimų galia, energetinis laukas… Tai didelė asmenybė, nuostabi šviesa…
Toks gaivus ir tikslus literatūrinių vertybių jutimas, anaiptol nenunykęs, kaip jam pačiam atrodė. Vytauto Kubiliaus akivaizdoje stovime prieš vieną gražiausių ir reikšmingiausių lietuvių literatūros vertybių ir prieš sukrečiantį savo tragizmu žmogiškojo buvimo fenomeną.