Aukcionuose pusvelčiui parduoti žlugusios „Jūros” laivai Tolimuosiuose Rytuose naujiesiems šeimininkams krauna milijonus pusiau legaliame versle.
Patekęs į krabų žvejybos verslą žvejys Valerijus atkreipė dėmesį į apynaujų laivų keistus Tolimųjų Rytų gyventojams pavadinimus: „Kelmė”, „Šilalė”, „Užventis”. Gal būtų jų pavadinimų prasmės ir nesuvokęs, jei ne paties ryšiai su Lietuva ir Klaipėda. Čia gyvena žvejo šeima, čia ruošiasi po ilgų išsiskyrimo mėnesių grįžti ir pats. Tačiau 1997 metais apie tai dar negalvojo. Ochotsko jūroje Rusijos teritoriniuose vandenyse virė krabų žūklės karštligė, kuri į savo verpetą įtraukė daugybę žvejų. Tarp jų pateko ir Valerijus.
Prisiminęs tą laikotarpį ir patirtus išgyvenimus, laivavedys, nors yra užkopęs iki aukščiausio – kapitono rango, nebenori ne tik grįžti į krabų žvejybą, bet ir imtis kapitono atsakomybės.
Žaidimas be taisyklių
Jeigu prasidėjus krabų žvejybos karštinei būtų buvę laikomasi nurodytų reikalavimų, didesnių problemų žvejams nebūtų kilę. Tačiau Japonijoje nepaprastai populiarūs nariuotakojai, tiksliau, jų mėsa, vertė užmerkti akis į įstatymą ir tuo besiverčiančias firmas ir jų kontrolierius.
Verslo planas labai primityvus, bet veiksmingas. Rusijos firma oficialiai gauna leidimą Ochotsko jūroje prie Kamčiatkos ar Sachalino krantų sužvejoti per metus iki 50 tonų krabų. Tačiau kas dėl tokio kiekio užsiims pelningo delikateso žvejyba, jeigu už kiekvieną jų toną gali gauti fantastines sumas. Tai priklausė nuo laivo kapitono sugebėjimų produkciją nugabenus į Hokaido salos mažyčius uostelius derėtis su japonais. Ši pareiga dažniausiai tekdavo ne firmos vadybininkui, bet laivo kapitonui. Jam dažnai tenka ir visa atsakomybė už nelegaliai sužvejotų krabų partiją. O kitokios žvejybos, anot Valerijaus, ir nebuvo. Firmai gavus oficialią kvotą ir nurodytą kiekį krabų išgaudžius, paprastai žvejojama tol, kol laivas, švelniai tariant, įkliūva.
Bauda – konfiskuotas laivas
Iš pradžių kontrolieriai ir krabų žvejybos firmos už didžiulius pinigus dėl nelegalios žvejybos susiderėdavo. Tačiau tų „derybų” kainos nuolat augo. Mažėjant krabų ištekliams, kilo ir sandorių kartelė. Apie 2003 metus net už 10 tūkstančių ir daugiau JAV dolerių susitarti su Rusijos kontrolieriais firmų savininkams nebepavykdavo. Tokiu atveju už nelegalią krabų žvejybą laivas ir jo įgula areštuojami ir pristatomi į Petropavlovską Kamčiatkoje. Ten surašomas protokolas ir perduodamas teisėsaugai. Baudos už krabų beatodairišką naikinimą didžiulės. Įvykus teismui, firma dažniausiai baudai pinigų neturi. Tokiu atveju konfiskuojamas laivas. Ne ką geriau ir laivo kapitonui. Pusė bėdos, jeigu firma, paprastai tariant, jį dengia. Tačiau jeigu kapitoną pasamdęs verslininkas jo išsižada teisme aiškindamas, kad šis brakonieriavo savo nuožiūra, už bausmę laivo vadui tenka sėsti ir į kalėjimą.
Žvejams – arbatpinigiai
Konkrečių sumų, kiek firmos, kontrolieriai ir japonų verslininkai uždirba iš krabų verslo, pašnekovas neįvardijo, tačiau laivų įguloms tenka trupiniai. Beatodairiškai žvejojamų krabų ištekliai atsidūrė ant išnykimo ribos. Verslas tapo dar pavojingesnis. Laivo įgula, patekusi į kontrolierių akiratį, rizikuoja prarasti ir minimalų uždarbį. Paprastai komandos uždarbis priklauso nuo to, už kokią kainą pavyksta susiderėti su japonų puse krabus parduoti. Japonai irgi turi savų kaprizų. Siekdami numušti kainą, jie ima aiškinti, kad krabai nestandartiniai ar partija atgabenta ne tuo laiku. Geriausiu atveju, anot pašnekovo, per mėnesį krabų žūklėje denio jūreivis uždirba iki 500 JAV dolerių, o laivo kapitonas iki 4000 JAV dolerių. Tačiau taip buvo geriausiais krabų karštinės laikais. Dažniausiai uždarbis būna žymiai menkesnis ir ne kas mėnesį.
Ochotsko jūros Rusijos teritoriniuose vandenyse išgaudžius krabus, pradedama dairytis į kitų žuvų išteklius. Šiauriniuose vandenyse prie Čukotkos pradedama gaudyti paltusus. Tačiau, palyginti su Baltijos jūra, žuvų ištekliai dar nėra tokie riboti. Tokios žuvys kaip menkės laikomos menkavertėmis, jas maistui perka nebent korėjiečiai.