Šiandien penkiasdešimtmetį švenčiantis žymus uostamiesčio džiazo muzikantas, Klaipėdos pilies džiazo festivalio organizatorius ir Seimo narys Vytautas Grubliauskas-Kongas į jo jubiliejinį vakarą susirinksiančių svečių prašo nenešti dovanų ir nesakyti pompastiškų sveikinimo kalbų.
„Didžiąją gyvenimo dalį mane lydėjo džiazas, todėl būtų keista, jei šis vakaras būtų standartinis, padiktuotas stereotipų”, – sako V. Grubliauskas, kuris, kaip ir turbūt daugelis žmonių, jubiliejų nemėgsta.
Šventę Dramos teatre jubiliatui organizuoja žmona, asociacijos „Klaipėdos džiazo festivalis” prezidentė Inga Grubliauskienė. V. Grubliauskas gimtadienį švęs su savo pirmaisiais džiazo pedagogais Pranciškumi Narušiu ir Sauliumi Šiaučiuliu, kolegomis ir ilgamečiais bendražygiais Arina, Petru Vyšniausku, „Doudi Jazz Band”, būriu auklėtinių ir kitų džiazui ir jam artimiausių žmonių.
Ar tikrai viskas prasideda nuo penkiasdešimties? Taip sako jubiliejinį vakarą organizuojanti Jūsų žmona.
Pasakysiu atvirai: šio renginio iniciatorė buvo Inga. Aš tikrai nebūčiau ėmęsis to daryti.
Kita vertus, kai viskas įsibėgėjo, pagalvojau, kad galbūt tai ir turi prasmės. Kodėl gi vieną kartą gyvenime nepagrojus kartu su visais savo bičiuliais?
Manau, iš tikrųjų yra dalykų, kurie prasideda tik nuo penkiasdešimties. Atsiranda brandesnis žvilgsnis į gyvenimą, laiko vertės suvokimas, filosofiškas požiūris į daugelį dalykų.
Kokią dovaną sau padovanosite penkiasdešimtmečio proga?
Geras klausimas (susimąsto). Apie dovaną sau aš tikrai niekada negalvojau. Manau, geriausias dovanas sau jau esu padaręs – aš laimingas, turiu gražią ir protingą žmoną, man netrūksta veiklos, bet nepalieku ir džiazo, kuris yra tapęs neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Kuriais savo gyvenimo metais jautėtės laimingiausias?
Negalėčiau įvardyti dienos arba metų, kurie man buvo laimingiausi. Tačiau didžiausi perversmai tiek asmeniniame, tiek profesiniame mano gyvenime įvyko 2001, 2002 ir 2004 metais. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad teks trimitą kabinti ant vinies ir sėdėti Seimo salėje. Vis dėlto šie pasikeitimai nebuvo iš dangaus nukritęs sniego gumulas. Pokyčiai brendo, į juos palaipsniui eita. Visi nugyventi metai man yra vertybė. Turbūt nebuvo tokių metų, kuriuos norėčiau iš savo gyvenimo išbraukti.
Ką žinote apie savo gimimo momentą?
Kiek man papasakojo tėvai, gimiau šaltą 1956 metų gruodžio 1-osios popietę. Tėvas buvo darbe, kai mamai prasidėjo gana staigūs sąrėmiai. Ją nuvežė į ligoninę, bet kol medikai ruošėsi naujagimio priėmimui, – ruošė stalą, visą reikalingą įrangą, – aš gimiau gimdymo namų koridoriuje… Į gyvenimą veržiausi labai jau skubėdamas. Tai paliko manyje spaudą: ir vėliau visada stengiuosi bėgti į priekį, kartais netgi labiau nei to reikėtų.
Ką reiškia gyventi džiazo ritmu?
Labai gerai prisimenu pirmąjį savo sąlytį su džiazu. Tai įvyko 1975 metais, abiturientų išleistuvių metu. Groti šventėje buvo pakviesti tais laikais labai geri džiazo muzikantai, kurie puikiai žinomi ir dabar: Petras Vyšniauskas, Arvydas Jofė, Romualdas Malinauskas, Saulius Šiaučiulis.
Atmenu, aš sėdėjau ir klausiausi šio džiazo kvarteto tiesiog suakmenėjęs. Nešokau nė vieno šokio, buvau kaip užburtas. Ir vėliau dar kurį laiką džiazas man atrodė kaip niekad neįveikiama aukštuma. Bet likimas sudėliojo viską savaip.
Aš į daugelį dalykų nesąmoningai žiūriu laisvo, nebijančio improvizuoti žmogaus akimis. Tai turbūt ir galima pavadinti gyvenimu džiazo ritmu. Įsitraukus į politiką mano meilė džiazui nė kiek nesumažėjo. Priešingai, jaučiu gėlą širdyje, kada dabar groju ne visai tai, ką noriu ir kiek noriu, o kiek galiu. Keli metai politikoje išmušė mane iš koncertuojančio džiazo muzikanto ritmo, ir tai natūralu. Bet džiaugiuosi, kad bent minimalią koncertinę formą išlaikyti pavyko ir šio vakaro koncertas bus labai geras jėgų patikrinimas.
Apsisprendęs tapti politiku nustebinote daugelį savo gerbėjų…
Tai irgi buvo padaryta džiazo dvasia…
Nė akimirkos to nesigailėjote?
Visada sakau: politikai yra priklausomi ne vien nuo savo norų ir galimybių, bet ir nuo rinkėjų įvertinimo. Politinė karjera susidaro iš daugelio komponentų. Bet džiazo muzikantu aš buvau, esu ir visada juo liksiu. To iš manęs niekas neatims. Kad taptum muzikantu, nereikia rinkimų: šį kelią pasirinkau pats ir eisiu juo visada.
O ar gailėjausi… Laikausi požiūrio, kad visada reikia stengtis daryti taip, kad nė vieno savo poelgio nereikėtų gailėtis. Aišku, atsidūręs toje virtuvėje pradedi viską vertinti kitaip. Manau, kad verčiau būti politikos šalikelėje, bet likti padoriu ir garbingu žmogumi. Nesinori, kad tave pažinoję žmonės sakytų: „Politika jį sugadino”. Stengiuosi gyventi taip, kad pats sau galėčiau pažvelgti į akis ir pasakyti, kad likau savimi.
Užduosiu keletą klausimų, į kuriuos prašau atsakyti su džiazui būdinga improvizacija…
Vieta, kur labai norėtumėte pagroti?
Norėčiau pagroti garsiajame „Blue Note” džiazo klube Niujorke arba Vašingtone. Tai žymiausi pasaulyje džiazo klubai. Arba Naujajame Orleane, kur grojo L. Armstrongas ir gimė tradicinis džiazo stilius.
Džiazo žvaigždė, kuriai norėtumėte paspausti ranką?
Yra daug žvaigždžių, kurioms jau spaudžiau ranką… Pirmiausia su malonumu paspausčiau ranką Artūrui Sandovalui, kuris jau yra buvęs Lietuvoje. Ir mielai pagročiau su juo scenoje, aišku, jei tik jausčiausi to bent šiek tiek vertas.
Neįgyvendinta svajonė?
Svajoju, kad Klaipėdoje būtų tikras, profesionalus džiazo orkestras, kuriame galėčiau su malonumu pagroti ir kaip muzikantas, ir kaip solistas. Tikiu, ši svajonė kada nors realizuosis.
Ko savo gyvenime taip ir neišmokote?
Ilsėtis, taip suplanuoti savo laiko, kad galėčiau kiek įmanoma didesnę jo dalį skirti šeimai. Deja, dažniausiai nuskriaudi žmones, kurie yra arčiausiai tavęs.
Ir pabaigai: ar Klaipėdos pilies džiazo festivalis kitąmet įvyks?
Tikrai įvyks. Tik jis bus truputį kitoks.
Visų pirma keičiasi festivalio data: nusprendėme perkelti jį iš birželio pradžios į liepos vidurį. Gilesnė ir dar profesionalesnė turėtų būti ir festivalio programa. Jei pavyks savo sumanymus įgyvendinti bent jau 80 procentų, festivalis turėtų nuskambėti labai skambia gaida ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.