Antikos poetų apdainuoti ir nuo pradžių pradžios augę kadagiai mūsų miškuose jau taip išnyko, jog, aptikus šį vešlų, klestintį spygliuotį, norisi kepurę nukelti: ačiū, kad tu dar nepabėgai iš mūsų žemės (užterštos).
Medeinė nepyksta
Turtingesni kadagių tebėra mūsų Šventosios miškai. Gal šių girių sergėtojas Rimantas Kviklys, turėdamas kilnią sielą ir daug gerų darbų žmonėms padaręs, „susitaria geruoju” su pačia miškų deive Medeine. Ir ši dar palaiko, pagloboja kadagius. Juk tai – šventas mūsų medelis. Į jo tobulą grožį galima žiūrėti ir iš arti, ir iš tolo. Jo sveikai žali spygliai su mėlynu atspalviu kvepia iš tolo. Mėlynos, juodos, žalios uogos kabo kaip brangakmeniai. Šis medis turi daug paslapčių. Pavyzdžiui, ar matėte, kada ir kaip žydi kadagys? Jei nesate miškininkas ar tylus miško gyvenimo stebėtojas apskritus metus, atsakysite, kad ne. Tai paslaptis, šiek tiek panaši į paparčio žiedo paslaptį. Paliksime jums ją įminti.
Pareigingas ir jautrus
Kadagys, botanikų terminais tariant, yra dvinamis augalas. Tai reiškia, kad atskiri krūmai yra vyriškosios arba moteriškosios giminės. Žinynuose nurodoma, kad kadagys vyras ropščiasi augti kur aukščiau, o „kadagienės” pasilieka žemesnėse vietose ir nuolankiai pasiduoda aukščiau esančiojo globai. Jei viskas gerai, gausiai mezga vaisių. Tik ilgai juos brandina.
Parsinešti kadagį į savo sklypelį ir pasodinti taip, kad jis prigytų, vešliai augtų, – laimės dalykas. Kadagys – lengvai pažeidžiamas. Jam reikia „sąžiningos” gamtos – švaraus dirvožemio, gryno oro. Nes jis pats yra labai daug įsipareigojęs gyvajam pasauliui: turi būti veiksmingas daktaras aplinkai, kurioje auga. Tokia jo prigimtis, toks buvo nuo seniausių laikų. Jis sukaupia itin vertingų ir stiprių kvapų – fitoncidų, naikinančių žalingas bakterijas. Tai geriausias augalinis antibiotikas. Miško oras yra tūkstantį kartų grynesnis už miesto orą, o kadagyno – tiek pat kartų grynesnis už paprasto miško.
Jei iš kadagio atimama tinkama aplinka, jei jis nebegali išpildyti visų „daktariškų” pasižadėjimų, jis žūsta.
Svarbu neperdozuoti
Kadagio uogos – patvariausios iš visos mus supančios augmenijos. Nebijo nei sausros, nei lietaus, nei speigų. Pakanka paragauti bent vieną sveiką, subrendusią uogą, kad suprastumėte, ką gali kadagys. Kaip tik dabar, jau žiemai žengus per slenkstį, galima eiti į mišką kadagiauti. Ilgai valgyti kadagio uogų ar gerti antpilą negalima, nes veikliosios medžiagos yra stiprios, perdozavimas gali sudirginti, sutrikdyti inkstus.
Kadagys malšina nervinius sutrikimus, reumatą, podagrą, inkstų akmenligę, skatina šlapimo išskyrimą, teigiamai veikia lėtinius šlapimkanalių uždegimus, gerina skrandžio, kepenų darbą, malšina kelio ir alkūnės sąnarių skausmus, jei trinsime kadagių aliejumi. Uogose yra daug augalinio cukraus, gausu dervų. Jaunos šakelės yra vitaminingos, iš jų galima virti arbatą ir gerti. Nereikia tokio atsargumo kaip su uogomis.
Šventas medelis
Kadagys – labai tėviškas augalas. Jame paukšteliai pasislepia nuo plėšrūnų, suka lizdus, maitinasi ir gydosi jo uogomis.
Kadagys – geriausias konservantas, būtent juo kaimo žmonės anksčiau rūkydavo mėsą ir nebuvo nė minties, kad dūmui išgauti dar būtų galima naudoti ką nors kita. Nebent žali alksnio šakaliai palaikydavo žarijas. Iš kadagio karnų pindavo stipriausias virves – lynus. Iš medienos – smulkius ir stiprius namų apyvokos dirbinius.
Kadagys Žemaitijoje ir šventas medelis – tik jo šakeles neša šventinti Verbų sekmadienį, Velykų rytą su šventintų spyglių smilkalais apeina visus trobesius, tvartus, net laukus ir mylimus kiemo medžius – kad visi būtų sveiki ir stiprūs, saugotų namus nuo visokių nesėkmių ir tamsybių.
Manoma, kad būtent kadagys yra seniausias „gyvas daiktas” žemėje. Kalifornijoje auga apie 30 metrų aukščio ir 20 metrų apimties kadagys, kurio spėjamas amžius – apie šeši tūkstančiai metų.
Ketinantiems išbandyti
Seniausias receptas. Sutrinti kadagio uogas, suminkyti su ruginės naminės duonos minkštimu ir tverti kaip kompresą prie kaktos, kai skauda galvą.
Virškinimui ir šlapimo išskyrimui gerinti. Sumaigyti 50 kadagio uogų, užpilti stikline vandens ir pamažu kaitinti iki užvirimo. Nukaisti, laikyti dar valandą ar dvi šiltai, nukošti, išsunkti, sumaišyti su 0,75 l gero raudonojo vyno. Gerti po taurelę pusę valandos prieš valgį.