Kai kas sako, kad vardą žmogus atsineša gimdamas. Sako, tereikia atidžiai įsižiūrėti į naujagimį, ir taps aišku, kokį vardą jam duoti… Gal todėl gimdytojai kartais ilgokai negali nuspręsti, kaip pavadinti savo atžalą. Juk vardas lydės žmogų visą gyvenimą, ir net pasibaigus jo žemiškajai būčiai… Kaip ten bebūtų, vardas yra neatsiejama ir brangi mūsų esybės dalis. Psichologai teigia, jog kiekvienam žmogui malonu, kai į jį kreipiamasi vardu. Taigi ar tikrai mes visada džiuginame vieni kitus, kreipdamiesi vardais?
Neseniai vienas trylikametis pasakojo apie savo žaidimus su draugu, kuris esąs Karkė. Dievaži, nesupratau, kuris iš jo draugų galėtų būti taip vadinamas. Pasirodo, tai Karolis. Kiti paauglių (prisipažinkime – ir suaugusiųjų) draugai ir draugės vadinami ne ką gražiau – Romka, Nilka, Kieša, Tomšis, Edga… Gramatiškai net neaišku, ar tai vyriškoji, ar moteriškoji vardo forma.
Gausiausia tokių iškraipytų vardo formų daroma su formantu -ka, kuris šiuo atveju yra atėjęs iš slavų kalbų. Atrodytų keista – jaunoji karta nebemoka rusiškai, nes dabar visi jau nuo kūdikystės girdi visur besiskverbiančią anglų kalbą, tačiau savo draugų vardams pakeisti (tiksliau, iškraipyti) vis dar vartoja šį slavų kalbos formantą. Gerai, jei vardas dėl savo struktūros nepasiduoda tokiam iškraipymui – Aušra ir lieka Aušra, tačiau Jolanta dažnai tampa Jolka ir panašiai. Lietuvių kalboje nėra tokios priesagos asmenų pavadinimams sudaryti.
Minėtoje Tomo vardo formoje Tomšis, atrodytų, priesaga yra tinkama. Tačiau priesaga -šis (-ė) paprastai vartojama sudaryti tokiems asmenų pavadinimams, kurie yra padaryti iš veiksmažodžių ir turi menkinamąją reikšmę: lepšis, netikšis. Taigi ir tokia vardo forma nevartotina.
Tikiu, kad esame išradingi ir, norėdami maloniai kreiptis į savo draugus, artimuosius, tikrai sugalvosime gražių ir tinkamų vardo formų. Juk lietuvių kalba tokia turtinga…
geras komentaras. 😉 labai labai i tema.