Kiekviena vos metukų sulaukusio pypliuko mama yra įsitikinusi – jos vaikas ypač gabus. Juk jis kalba puikiausiai – ne kaip kaimynės trimetukas, kurio net patys tėvai nesupranta; ir kamuolį spiria kaip pats Deividas Bekhemas; o jau piešia tikrai ne prasčiau už Pablą Pikasą…
Konsultuoja psichologė Dalia Simončikienė
Gabus vaikas
Nėra apibrėžta, kokį vaiką galime vadinti gabiu – tai priklauso nuo labai daug ko. Tačiau keletą gabaus vaiko bruožų galima paminėti:
-tokie vaikučiai ypač smalsūs. Jie nuolat klausinėja: „Kodėl?”, „Kas būtų, jeigu?..” Arba patys bando daiktų savybes;
-atkreipia dėmesį į tokias smulkmenas, kurių jūs nė nepastebite;
-jų puiki atmintis, todėl kalbėti pradeda labai anksti. Patys kuria naujadarus;
-žodynas gausus, sakiniai sudėtingi. Mėgsta skaityti enciklopedinius leidinius, žaisti žaidimus, reikalaujančius protinių gebėjimų;
-tokių vaikų nestabdo sunkumai. Jie su malonumu imasi sudėtingų užduočių ir pyksta, jei kas nors pasako atsakymą;
-anksti išryškėja puikūs matematikos sugebėjimai arba gebėjimas gerai skaityti;
-moka sutelkti dėmesį, užsispyrę siekia tikslo;
-jų laki vaizduotė, jie kūrybiški, išradingi, žaismingi. Įprastus daiktus mėgsta panaudoti ne pagal paskirtį;
-turi puikų humoro jausmą. Gabuoliai sugeba pasišaipyti ir iš savo silpnybių.
Jei trūksta vaizduotės
Labai svarbu, kad su visais vaikais būtų nuolat kalbamasi, žaidžiama. Aišku, tėveliai mažiesiems vunderkindams stengiasi rasti kuo geresnę mokyklėlę, kuo profesionalesnį mokytoją. Tačiau ir patys gali daug kuo prisidėti – net ir paprastas žaidimas gali virsti vertinga pamoka. Jeigu tėveliai pavargo galvoti, ką smagaus su mažuoju nuveikus, psichologė D.Karkockienė siūlo keletą paprastų darbelių:
-liekite popieriuje degančios žvakės vašką ir žiūrėkite, kokių vaizdų gausite;
-pieškite muilu popieriuje;
-rašalo dėmę naudodami vašką, flomasterius ir t. t. papildykite įvairiais raštais;
-tepkite klijus, paskui spalvinkite;
-nupieškite ir sugalvokite lašo istoriją;
-žiūrėkite į debesis, paskui pasakokite, į ką jie panašūs;
-pieškite sapną;
-būkite paukščiai, šlamantys medžiai, žydinčios gėlės.
Kuriame pasaką
Italų rašytojas Džanis Rodaris, linksmojo Čipolino „tėtis”, taip pat siūlo daug smagių užduočių, lavinančių vaizduotę. Tėveliai gali kai kuriomis pasinaudoti:
-Vaikai mėgsta kurti naujus žodžius. Pasiūlykite kurti juos su skirtingais priešdėliais. Pavyzdžiui, „Žinoma, kam reikalinga patranka. Bet kaip atrodys „nepatranka”? Kam ji bus tinkama?” Arba: „Karvė turi ragus, duoda pieno, bet kokia tada bus „trikarvė”?”
-Vaikams visada smagu fantazuoti. Tarkim, mama sugalvoja klausimą: „Kas būtų, jei pas mus ateitų kupranugaris?” Arba: „Kas būtų, jeigu kaktusai šviestų?” Tada ateina mažojo eilė papasakoti mamai, kas gi tada atsitiktų.
-Tėveliams, ypač auginantiems nevalgiukus, patiks „Pietų stalo žaidimai”. Įsivaizduokite, kad vieną rytą, pypliui valgant košę, šaukštelis „pasiklysta” ir nukeliauja prie mamos ausies. Mama baisiai nustemba, o nenuoramai smagu! Paskui šaukštas lenda prie akies ir baksteli į nosį. Štai jums ir istorijos pradžia. Gyveno kartą toks žmogelis, kurio nosis buvo kaip šaukštas. Jis niekad nevalgė sriubos, nes nosimi-šaukštu nepasiekdavo burnos. O kas buvo toliau?
-Galima pasaką ir pakeisti. Gyveno kartą dėdulė, kurio nosis buvo kaip vandens čiaupas. Šitaip labai patogu: nori nosį išsišnypšti – čiaupą atsuki, nenori – užsuki. Tačiau kartą čiaupas sugedo… (čia vaikas iš savo patirties supras, kad ne taip jau paprasta net su savo nosimi susitvarkyti).
-Taip dubenėlį galite paversti lėktuvu, skrendančiu pas tėtį į darbą, šaukštelį – lakūnu, cukrų – pipirais, kurių teta Agota įsibėrė į kavą; šaldytuve gali apsigyventi princas Ledų porcija, o atėjus metui keliauti į Miegučių karaliją (kai vaikui to visiškai nesinori), puikiai tiks pasaka apie lovą, kuri neleido berniukui miegoti. Ji bėgo į koridorių, šokinėjo iki lubų, pagalvė nenorėjo gulėti po galva ir palindo po kojom…
Atsibodo pasakos? Nebėda!
Vien pasakos vaikams gali greitai pabosti. Tada galima piešti:
-žaisliukus, kokių nėra pirkti nė vienoje pasaulio parduotuvėje. Mažiausieji gali ne piešti, o dėlioti juos iš paruoštų geometrinių figūrų. Galiausiai vaikas sugalvoja žaisliukui vardą ir papasakoja, kaip su juo reikia žaisti;
-jei nesinori piešti ko nors konkretaus, galima piešti savo nuotaiką – linksmą ar liūdną, pašėlusią ar ilgesingą;
-jei vaikas nusiteikęs itin rimtai, galima užsimerkus pasiklausyti muzikos, o tada ją nupiešti;
-jei skaitėte pasaką apie stebuklingą medį, galima ir patiems jį pasigaminti. Tereikia sausos medžio šakos ir paprasčiausių priemonių: plastilino, gipso, aplikacijų, spalvoto popieriaus, akmenėlių, kriauklelių ir panašiai;
-jei mama turi „stebuklingo” plastilino, jame galima „rasti” bet kurį gyvūną. Pavyzdžiui, net dramblį! Tereikia prieš tai išsiaiškinti, kaipgi jis atrodo. Kai mama iš plastilino pamažu „ištrauks” dramblio kojas, straublį, ausis… ir vaikas savo plastilino gabalėlyje galės pamėginti surasti pasislėpusį gyvūną. Ir gal net ne dramblį, o žirafą!
Kas „žudo” kūrybiškumą
Žaidžiant su vaiku reikėtų vengti kai kurių dalykų:
-nenaudokite modelių, kad mažylis nesimokytų vien kopijuoti;
-nepasakinėkite, kaip turi atlikti užduotį – jei smalsutis prašo pagalbos, užteks darbą aptarti;
-žaisdami naudokite kuo daugiau medžiagų ir žaislų, drąsinkite vaiką, leiskite dirbti originaliai – kitaip nei kiti.
Patirtis
Pasakoja Kauno pirmosios muzikos mokyklos VII fortepijono klasės mokinė,dvylikos tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatė Urtė Cinelytė (13 metų):
„Fortepijonu groju jau septintus metus ir manau, kad vaikai, lankantys muzikos mokyklą, paprastai būna labiau išsilavinę, įdomesni. Su muzikos mokytoja gana dažnai važiuojame į užsienį dalyvauti konkursuose. Kai kiti vaikai pramogauja, man, likusiai namie mokytis, daug lengviau, nes turiu aiškų tikslą ir noriu jį pasiekti. Žinoma, prieš konkursus laisvo laiko lieka visai mažai, bet geras pasirodymas viską atperka. Kartais pagalvoju, kad vis dėlto vertinimai konkursuose per daug sureikšminami – juk vienam žmogui gali patikti, kaip groju, kitam – ne. Todėl ir trečia vieta viename konkurse gali labiau džiuginti nei pirmoji kitame. Labiausiai džiaugiuosi, kai pagroju taip gerai, kaip tik galiu.”
Specialisto komentaras
Urtės fortepijono mokytoja, Kauno 1-osios muzikos mokyklos metodininkė Rasa Blebaitė:
„Vaiko talentas ir gabumai pasireiškia įvairiai. Lengviau atpažinti gabų muzikai, jei vaikas, būdamas 1-2 metų ir dar nemokėdamas kalbėti, jau niūniuoja įvairias melodijas, geba tiksliai dalį jų pakartoti. Tačiau kai kurie maži vaikai iš viso nedainuoja, o vėliau lavinami tampa labai muzikalūs. Taigi vieno patarimo, kaip atpažinti gabų vaiką, tikrai nėra.
Ne kiekvienas mokytojas moka dirbti su talentingu vaiku. Tad tėvai, leisdami į muzikos mokyklą, turėtų ne aklai laukti, kol vaikas bus paskirtas pas kurį nors mokytoją, o bandyti patys jį pasirinkti. Ir tai dar nebūsite tikri, kad jis tiks. Jei taip atsitiko, kad vaikui mokytis nebepatinka, nebijokite mokytojo pakeisti. Juk tėvai turi teisę ieškoti to, kas geriausia jų vaikui.
Yra mokytojų, kuriems atrodo, kad labai svarbu įvertinimas per konkursą, kai vaikas žūtbūt turi laimėti pirmą vietą. Tokių mokytojų taip pat reikėtų vengti. Pasirengimas ir dalyvavimas konkurse turėtų būti ne tik rimtas, bet ir linksmas darbas, nes tai – žaidimas, varžybos. Dalyvaudamas konkursuose vaikas „pasitempia”, tačiau jei tai tampa gyvenimo ar mirties klausimu, gali sužlugdyti talentą.
Dirbti su gabiu vaiku tikrai nelengva. Turiu pavyzdį, kai keturmetis Mykolas, atėjęs į muzikos mokyklą, tirs mėnesius sėdėjo po stalu ir jokia jėga jo iš ten negalėjome ištraukti. Teko groti ir dainuoti man pačiai, šnekėti lyg ir su savimi. Tačiau kai į pamokas pasikviečiau dar vieną mokinę, vyriška ambicija nugalėjo – jei gali groti mergaitė, kodėl negaliu aš? O štai penkiamečio Armino istorija. Mama neturėjo kam jo palikti ir kartu su vyresniąja dukterimi atsivesdavo į muzikos mokyklą. Laukdamas jis lyg ir nesiklausydavo, kaip sesė groja. Kai paprašiau atsisėsti prie instrumento, du mėnesius neišdrįso, kol staiga sėdo ir paskambino nesudėtingą pjesę iš sesės repertuaro.
Ugdyti gabų vaiką yra nelengva ir didžiausias krūvis tenka kaip tik tėvams – ne mokytojams. Mokytojas su vaiku susitinka 2-3 kartus per savaitę, tėvai būna kasdien. Be jų pagalbos mokytojas bejėgis. Tai gali būti pats geriausias profesionalas, bet jei jo pastangų nepalaikys tėvai, neprižiūrės vaiko, neskatins dirbti, neprimins, kad sėstų prie instrumento, rezultatų nebus.”