Kritiška padėtis bankroto nasruose atsidūrusioje didžiausioje mieste „Ekrano” gamykloje vis labiau baugina jos darbuotojus.
Žmonių nerimas dėl gresiančio nedarbo perauga ir į susierzinimą bei įtūžį.
„Panevėžio rytui” pavyko sužinoti, kad „Ekrane” kartu su pirmaisiais atleidimais prasidėjo ir pirmieji masinio įtūžio pasireiškimai – darbininkai naujajame ceche surengė vandalizmo aktą ir niokojo viską, kas pakliuvo po ranka.
Nepaneigė niokojimo atvejų
Informacija apie šiuos įvykius, kuriuos patys darbininkai pavadino riaušėmis, buvo itin kruopščiai slepiama.
Gamyklos vadovai apie tai neinformavo tvarkos saugotojų – bent jau policijos išplatintose suvestinėse žiniasklaidai tokių faktų nepranešta.
Tačiau nedideliame mieste, kuriame gyvena tūkstančiai „Ekrano” darbuotojų, nuslėpti tokių ypatingų naujienų neįmanoma.
„Ekrano” gamyklos generalinis direktorius Eimutis Žvybas „Panevėžio rytui” nepaneigė buvus tokius niokotojų išpuolius, nors po trumpo pokalbio šia tema gamyklos vadovas netikėtai pareiškė, kad jis apie tai pirmą kartą išgirdo iš žurnalistės lūpų.
Nusiaubė naująjį cechą
„Ekrano” turto niokojimas tos pačios gamyklos darbininkų rankomis prasidėjo, kaip liudijo šaltiniai, šį pavasarį, kai iš įmonės buvo pradėti atleidinėti darbininkai. Iš viso balandį buvo atleista tūkstantis darbuotojų.
Gavę atleidimo lapelius žmonės nervinosi, pyko, tūžo, plūdosi, o moterys verkė.
Neigiamos emocijos veržėsi per kraštus ir, matyt, paskatino norą išsilieti. Viešumoje kaip įmanydami tvardęsi, gamyklos darbininkai slapta jau davė valią savo rankoms ir kojoms.
Kaip pasakojo patikimi šaltiniai, paskutinę savo darbo dieną vyrai, pasiėmę sunkius įrankius, pagalbinėse patalpose užsidarė ir puolė daužyti visa, kas pakliuvę – naujus unitazus, sienas, spinteles, veidrodžius, kabyklas.
Šitaip baisiai buvo nusiaubtas naujasis cechas, nes iš jo iš karto buvo atleisti visi darbuotojai. Po baisiojo, prieš beveik trejus metus įvykusio gaisro, jį jau buvo spėta iš naujo suremontuoti ir darbai jame prie konvejerio vyko, tik labai prastai – esą pernelyg daug broko ten buvo pagaminama.
Naujajame ceche moderniai įrengtos buities patalpos po vandalizmo aktų, kaip pasakojo liudininkai, atrodė klaikiai. Neliko nei baltų kriauklių, nei dušo kabinų, nei klozetų, nei plytelių, o sienos buvo klaikiai ištepliotos.
Kas tai padarė, taip ir liko neišaiškinta.
Ne mašinos kaltos
Su žurnaliste bendravę keli įmonės darbininkai teigė patys prie tų niokojimų neprisidėję ir nežinantys, kas tai padarė.
Pašnekovai sakė, kad juos piktino tokie vandalizmo aktai, rodantys ne ką kita, o kultūros stoką. Darbininkai teigė patys to niekada nebūtų darę, nes yra įsitikinę, jog tokiomis priemonėmis nieko nepasieksi, tik pakenksi gamyklai ir sau.
„Kažkada, kapitalizmo pradžioje, kai atsirado pirmosios žmonių rankas pakeitusios mašinos, darbininkai irgi daužė jas, manydami, kad tai jos kaltos, jog jie neteks darbo. Panašiai yra ir dabar. Mašinos yra daiktai – jie niekada nebūna kalti dėl žmonių nelaimių. Patys žmonės jas sukuria”, – filosofavo vienas pusamžis pašnekovas.
Ypač vandalų išsišokimai piktino jautresnes moteris.
Ėmė skųsti vieni kitus
Tačiau panevėžiečiai manė, kad reikėtų suprasti ir tuos žmones, kurie netenka savo pragyvenimo šaltinio. Gavus atleidimo lapelius, o po to greit ir atsisveikinus su gamykla, kurioje išdirbta kartais ir pusę gyvenimo, apimantis toks jausmas, kad ne vienas pagalvojantis ir apie savižudybę.
Žmonės dėl darbo buvo pasirengę pakankamai daug aukotis. Kai nuo vasario mėnesio itin sparčiai, maždaug po šimtą litų į mėnesį, pradėjo mažėti atlyginimai, darbininkai labai išgyveno, tačiau priimdavo tai kaip būtinybę įmonei įklimpus į sunkumus.
Kaip liudijo viena darbininkė, nuo vasario iki liepos jos atlyginimas sumažėjo bene perpus – nuo daugiau nei tūkstančio litų „į rankas” iki 600 litų.
Esant tokiai situacijai gamykloje dirbti daugeliui tapo kankynė vien dėl nuolatinės įtampos ir spėliojimų, kurio dabar ateis eilė gauti atleidimo lapelį. Darbininkai, anot pašnekovų, ėmė vis pikčiau šnairuoti vieni į kitus, nes kiekvienas kitame matė konkurentą.
Dėl to prasidėjusios piktos apkalbos ir netgi įskundinėjimai valdžiai. Senieji gamyklos darbuotojai tikino, kad jie vien dėl savo stažo ir pasiaukojimo bendrovei nusipelno likti dirbti, o atleisti pirmiausia turi tuos, kurie atėjo vėliausiai. Pastarieji irgi nesijautė kuo nors blogesni už neva jau pavargusius ir prasčiau dirbančius veteranus.
Liko emigrantų kelias
Pastaruoju metu gamykloje buvo likę 3600 darbuotojų.
Šį mėnesį išvaryti priverstinio poilsio darbuotojai vis dar sako nepraradę vilties sulaukti kvietimo grįžti į cechus. Paprasti darbininkai viliasi, kad valdžia jų neapgavo ir apie rugpjūčio vidurį praneš apie konvejerių paleidimą.
Panevėžiečiams vilčių teikia pranešimai apie naujo pavyzdžio kineskopų gamybą, neva numatomą kitais metais.
Tačiau ne vienas teigė jau svarstantys ir atsarginius variantus. Daugelis jaunesnių darbuotojų palaiko ryšius su jau išvykusiais į užsienį – daugiausia Airiją ir Angliją – buvusiais kolegomis ar giminėmis ir laukia jų pranešimo apie galimybę išvykti.
Moterys raminasi, kad masiškai iš Panevėžio plūstant emigrantams, atsiranda vis daugiau vietų prekyboje. Tačiau šis mažai apmokamas darbas ne itin vilioja jas.
„Panevėžio rytui” viena darbininkė sakė, kad grįžti į prekybą jai net koktu, tačiau nieko kito tikriausiai neliks, nes išvykti į užsienį ji negalinti dėl trijų nepilnamečių vaikų. Mėgstančiam išgerti sutuoktiniui ji bijo juos patikėti.
Tik vadovai nepražus
Nemažai puolusiųjų į neviltį „Ekrano” darbininkų neslėpė savo rūstybės bendrovės vadovams. Žmonės kaltino įmonės savininkus, nesugebėjusius numatyti perspektyvų ir garantuoti stabilaus gamybos proceso.
Įvykęs vandalizmo aktas gamykloje, daugelio nuomone, kilo būtent kaip priekaištas bendrovės vadovams.
„Gamyklos vadovai tam ir yra, kad ne didžiulius atlyginimus imtų, o galvotų apie bendrovės strategiją ir ne šiaip 5 metams į priekį, o visiems 20-iai, – kalbėjo pašnekovai. – Savininkai, žinoma, apsidraudė savo ateitį – įkūrė dukterines įmones, investavo pinigus į viešbučių verslą, pervedė į Šveicarijos bankus, o mes – kaip buvome skurdžiai, taip ir likome, plius – be darbo”.
Puikuojasi milijonieriųsąraše
Panevėžyje išties veikia ne viena „Ekrano” antrinė įmonė. Yra ne tik senosios, kurios atsirado po gamyklos smulkinimo, tokios, kaip „Ekrano ekspedicija”, bet ir naujos, galbūt net nujaučiant krizę, prieš keletą metų įkurtos – „Kagrio” kepykla, to paties pavadinimo valykla ir skalbykla, „Ekmecha” ir kitos.
„Ekrano” generalinis direktorius E.Žvybas yra ir „Panevėžio balso” dienraščio vienas savininkų. Galbūt todėl perkantiesiems „Kagrio” batoną parduotuvėje priedo už dyką dar duodamas ir laikraščio numeris.
E.Žvybas valdo ir nemažą dalį „Ekrano” akcijų.
E.Žvybas jau seniai yra įsitvirtinęs šalies milijonierių dvidešimtuke.
Pakenkė patys sau
Apie vandalizmo aktą gamyklos ceche E.Žvybas kalbėjo lakoniškai.
„Techninės linijos neliestos – apie tai nėra jokių faktų. O tai, kad suniokojo savo buities patalpas, rodo ne ką kita, o mūsų kultūros lygį”, – sakė generalinis direktorius.
Kita vertus, anot įmonės vadovo, darbininkai pakenkė tik patys sau, nes turės grįžti dirbti į tokias patalpas, kokias paliko.
E.Žvybas taip pat manė, kad čia nėra tokia jau didelė bėda – esą patalpas ir taip nuolat reikia remontuoti.
„Bet apie tai aš išgirdau pirmą sykį iš jūsų”, – netikėtai tarsi susivokęs, jog per daug išsidavė, pareiškė E.Žvybas.
Nors bendrovės vadovas pripažino, jog nuotaikos gamykloje nėra geros, ir tai esą natūralu, tačiau kartu patikino, kad streiko situacija dar nejuntama.
E.Žvybas teigė, kad „Ekranas” jau ne pirmą kartą yra atsidūręs sunkioje padėtyje, viena buvo prieš dešimtmetį, todėl savininkai tiki, jog bus iš jos išbrista, ir apie bankrotą net nekalba.
Išties reikėtų bėgti
Kalbėdamas miesto tarybos posėdyje politikams E.Žvybas patikino, kad dėl sudėtingos gamyklos situacijos jis lagaminų nesikrauna ir nežada „nešti kulnų”, baimindamasis paprastų panevėžiečių rūstybės.
Tačiau E.Žvybas nusijuokė, kad jeigu tektų uždaryti fabriką, tai jam iš tiesų greičiausiai reikėtų bėgti.
Prašydamas politikų pagalbos, bendrovės generalinis direktorius teigė suprantąs, kad krizė „Ekrane” turi svarbią reikšmę miestui – įmonėje dirba nemaža dalis panevėžiečių, daugelis jų yra vyresnio amžiaus.
Matė ir savo klaidą
„Ekrano” vadovas neneigė, kad buvo padaryta klaidų.
„Visuomet galima kaltinti kitus ir nematyti savo klaidų, – sakė jis ir įvardijo pagrindinę savo klaidą: – mes per vėlai pradėjome dairytis kito produkto”.
Anot E.Žvybo, per daug optimistiškai buvo manyta, kad kineskopai gyvuos ilgiau nei dabar išaiškėjo.
Tikisi laimėti ieškinį
„Panevėžio rytas” neseniai rašė, kad ties bankroto riba balansuojantis „Ekranas” griebėsi galbūt paskutiniojo gelbėjimosi šiaudo.
Didžiausia miesto gamykla pateikė iki šiol negirdėtą ieškinį Europos Komisijai (ES). Jame prašoma taikyti antidempingo priemones Pietryčių Azijos šalių – Indijos ir Pietų Korėjos – gamintojams.
E.Žvybas patvirtino, kad situacija labai sudėtinga – „Ekranas” jau įklimpęs į 200 milijonų skolų liūną ir nežino, ar pavyks iš jo išsikapanoti.
Bendrovę dėl jos miglotos ateities spaudžia kreditoriai, o tiekėjai nebesutinka tiekti detalių. Kadangi mažesni pardavimai, bendrovei sunku apmokėti sąskaitas. Bankams reikia atiduoti praėjusių metų skolas, kartu sunku gauti pasiskolinti naujų sumų.
E.Žvybo nuomone, „Ekrano” netolima ateitis turėtų išsispręsti apie spalį.
Limina Kepalaitė,
www.panrytas.lt