Krepšininkas nebesuka galvos dėl rytdienos

Kazanės „Uniks“ žaidėjas S.Štombergas vis dažniau pagalvoja, kad gyvenimas – ne vien krepšinis

Praėjusią savaitę buvęs „Žalgirio“ ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas Saulius Štombergas sublizgėjo ULEB taurės turnyro dvikovoje su Madrido „Real“ (Ispanija). Įmetęs į karališkojo ispanų klubo krepšį 29 taškus, Kazanės „Uniks“ puolėjas tapo naudingiausiuoju turo žaidėju ir vėl atkreipė visų dėmesį į save.

Tačiau puikiai šį sezoną pradėjęs S.Štombergas toli į ateitį savo karjeros nebeplanuoja. Gruodžio 14-ąją 33-iąjį gimtadienį švęsiantis krepšininkas sako, kad artėja laikas, kai teks imtis kitos veiklos, nes karjeros saulėlydis – jau ne už kalnų.

Geriausiai pritapo Rusijoje

204 cm ūgio S.Štombergas gali jaustis patenkintas – net perkopus 30-metį, kai karjera persirito į antrąją pusę, jo žaidimas nė kiek nesuprastėjo. Netgi priešingai – šį sezoną krepšininkas demonstruoja geriausius rezultatus per visą laiką, kai valgo legionieriaus duoną.

Išbandęs jėgas stipriuose Vakarų Europos klubuose, S.Štombergas geriausiai pritapo Rusijoje – Kazanės „Uniks“ klube. Nors pirmą kartą vykti į Rusijos gilumą nebuvo labai jauku, krepšininkas nenusivylė ir niekada nesigailėjo dėl tokio žingsnio. Priešingai – į Kazanę jis sugrįžo dar kartą praėjusiais metais, po gerokai sudėtingesnio ir nuosėdų palikusio sezono Stambulo „Ulker“ komandoje.

Galima apgailestauti tik dėl vieno dalyko – kad 2003 metų Europos čempionas S.Štombergas praėjusiais metais atsisveikino su Lietuvos rinktine. Ir nėra jokių iliuzijų, kad šį sprendimą krepšininkas galėtų pakeisti.

O priežastį „Kauno dienai“ jis paaiškino paprastai – tik visavertis poilsis vasarą leidžia tęsti profesionalo karjerą.

Jaudulys seniai nebekamuoja

– Sauliau, kodėl būtent Rusijoje taip sėkmingai klostosi Jūsų karjera?

– Man atrodo, kad kaip žaidžiau, taip ir žaidžiu. Vienur – geriau, kitur – blogiau. Sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų – nuo savijautos, nuo sveikatos. Pastaruoju metu manęs nekamuoja traumos, gerai jaučiuosi, be to, trenerių kolektyvas – grynai lietuviškas. Kazanėje žaidžiu ne pirmą sezoną, čia man daugmaž viskas žinoma ir priimtina, visa tai turi įtakos ir geresniems, stabiliems rezultatams.

– Paskutinėse ULEB taurės turnyro rungtynėse tapote garsiojo Madrido „Real“ budeliu. Tai buvo Jūsų diena?

– Tiesiog pasistengiau išnaudoti visas turėtas progas, daug padėjo ir komandos draugai. Iš tiesų buvo geros rungtynės, sekėsi ne tik man, bet ir visai komandai. Juk mačas buvo beveik pralaimėtas, bet nenuleidome rankų, kovėmės iki pabaigos ir laimė mums nusišypsojo – rungtynes „ištraukėme“.

– Kai paskutiniąją minutę „Uniks“ vijosi varžovus, Jūs pelnėte keturis iš eilės taškus ir įkvėpėte pasitikėjimo kitiems komandos žaidėjams. Nejaugi pats tuomet nejautėte jokio jaudulio?

– Ne, jau ne tas amžius, kad jaudinčiausi ar drebėčiau mesdamas į krepšį. Tiesiog dariau savo darbą, žaidžiau susikaupęs. Gerai, kad visa komanda nepalūžo ir kovojo iki pabaigos, nors paskutiniąją minutę atrodė, kad mes nebeturime jokių šansų. Bet „Real“ žaidėjai taip pat prisidėjo prie mūsų sėkmės, lemiamu metu pataikę tik vieną iš keturių baudų. Tačiau krepšinyje pasitaiko ir tokių rungtynių. Juk kažkas panašaus buvo ir garsiojoje „Žalgirio“ dvikovoje su „Maccabi“.

Prisimena A.Sireikos krepšinio filosofiją

– Kas pasikeitė „Uniks“ komandoje, kai prie jos vairo stojo Antanas Sireika ir Gintaras Krapikas?

– Nauji treneriai taiko savo žaidimo sistemą, todėl pasikeitimų yra. Sezonas tik prasidėjo, dar turime daug ką nuveikti, mums trūksta susižaidimo.

– Tačiau lietuviškos krepšinio mokyklos modelis Jums turėtų būti priimtinesnis nei rusiškas?

– Aišku, kad priimtinesnis. Bet man buvo gera bei lengva dirbti ir su Stanislavu Jeriominu, kuris sugebėjo išnaudoti mano stipriąsias puses. Vis dėlto man puikiai pažįstama ir Sireikos krepšinio filosofija – kartu su juo buvome ir „Žalgiryje“, ir Lietuvos rinktinėje. Todėl man prie jo reikalavimų įprasti turbūt gerokai lengviau nei Rusijos krepšininkams. Be to, Sireika gerai prisimena, ką aš galiu aikštėje, todėl manimi pasitiki ir moka išnaudoti mano galimybes – žino, kur mane geriau pastatyti, kur aš galiu būti naudingesnis. O tai daug reiškia. Galima sakyti, kad aš turiu daugiau šansų atsiskleisti.

Laukia neatlikti darbai

– Ar pats kartais savęs nepaklausiate, kuo paaiškinti tai, kad bėgant metams, karjerai persiritus į antrąją pusę žaidžiate vis geriau?

– Pirmas dalykas – sveikata. Kaip jau sakiau, manęs šiuo metu nekamuoja jokios traumos, kurios persekiodavo anksčiau. Juk grįžus į aikštę po operacijų daug sunkiau susigrąžinti sportinę formą. Kitas labai svarbus dalykas – nebejaučiu jokios psichologinės įtampos nei dėl šiandienos, nei dėl ateities. Man jau nebereikia sukti galvos, su kuo pasirašysiu kontraktą po sezono, juk karjeros saulėlydis – ne už kalnų. Jaučiu, kad ką galėjau, jau padariau ir man nereikia dėl nieko išgyventi.

– Nejaugi pradedate galvoti apie karjeros pabaigą?

– Kodėl gi ne? Gyvenime yra ir kitų dalykų, ne tik krepšinis. O laikas baigti karjerą vis tiek ateis. Amžius yra amžius. Juk ir su Lietuvos rinktine reikėjo atsisveikinti. Viskam savas laikas. Yra dar daug darbų, kurių per krepšinį nespėjau atlikti. O sporte kažką jau nuveikiau.

– Ar tie neatlikti darbai – verslas?

– Ne tik verslas. Gyvenimas laukia.

– Turbūt Kazanėje labiausiai vargina gyvenimas be šeimos?

– Taip, žmona su dukra negali nuolat gyventi Rusijoje, todėl manęs atvyksta tik aplankyti.

Apie Eurolygos klubą negalvoja

– Ar nekyla minčių, kad galvojant apie artėjančią karjeros pabaigą dar būtų gerai pažaisti ir Eurolygos komandoje?

– Tikrai nekyla. Žaidžiant Eurolygoje yra didesni tikslai, atsakomybė, reikalingas kitoks pasirengimas. Daug daugiau darbo reikėtų įdėti prieš sezoną. Aišku, jeigu labai norėčiau, tikrai galėčiau, bet apie tai negalvoju, nes man šiuo metu tai nėra aktualu. Žaisti Eurolygoje – ne pats svarbiausias dalykas gyvenime. Dabar džiaugiuosi, kad sėkmingai žaidžiu „Uniks“ komandoje, o kas bus vėliau, pamatysime po sezono.

– Ar, perkopus 30-metį, nėra sunkiau išlaikyti sportinę formą ir treniruočių krūvius nei anksčiau?

– Sunkiau. Turbūt sunkiausias būna sugrįžimas į ritmą – treniruočių pradžia po atostogų. Kai buvau jaunesnis, galėdavau iškart imti kamuolį, bėgti, šokti, dėti į krepšį. Apšilimo net nereikėdavo, nors per tokį įkarštį kildavo didesnis pavojus patirti traumą. O dabar labai daug dėmesio skiriu apšilimui, tempimo pratimams, aišku, ir poilsiui, kad po rungtynių organizmas atsistatytų, nes labiau pavargstu. Juk dėl to ir su Lietuvos rinktine atsisveikinau. Supratau, kad jeigu noriu tęsti profesionalo karjerą, vasarą turiu skirti poilsiui.

– Ar stebėjote pasaulio čempionato Japonijoje kovas?

– Stebėjau, bet ne visas. Tačiau apie rinktinę kalbėti nebereikia – jau pakankamai visko prikalbėta, daugiau nebereikia kaitinti aistrų.

Tapo didelių pasikeitimų liudininku

– Kazanėje gyvenate trečiąjį sezoną. Ar jau šiame mieste jaučiatės kaip namuose?

– Kai šalia nėra šeimos, sunku jausti, kad čia mano namai. Bet dabar, kai komandoje padaugėjo lietuvių, kai dažnai girdžiu lietuvių kalbą, lengviau užsimiršti, kad esu ne namuose. Tai, kad Kazanėje padaugėjo lietuvių, manau, visiems į naudą.

– Su kuo dažniausiai bendraujate laisvu metu?

– Kiekvienas turi savo šeimą, savo gyvenimą. Retkarčiais visi susieiname kur nors pavalgyti, bet daugiau kam nors laisvo laiko ir nelieka. Didelę laiko dalį mums suryja kelionės. Tiesą sakant, jose ir taip vienas kitam atsibostame, tad labai sveika būna kai kada vieniems nuo kitų pailsėti.

– Ar įpratote prie rusiško gyvenimo stiliaus?

– Sunku čia prie ko nors įprasti, nes būdamas legionieriumi gyveni vienu dalyku – krepšiniu. Gyvename prie sporto salės, kurioje, būdami Kazanėje, ir praleidžiame daugiausia laiko. O dabar pas mus jau ir tikra žiema atėjo, vienu metu spaudė net 18 laipsnių šaltis. Tad nei kur eisi, nei ką žiūrėsi, nes žiema čia būna ilga.

– Ar gyvenimas Tatarstano sostinėje, palyginti su 2003 metais, kai į ją atvykai pirmą kartą, nors kiek pasikeitė?

– Labai pasikeitė. Viskas stipriai pasistūmėjo į priekį. Papasakoti tai neįmanoma – reikia pamatyti. Buvau neįtikėtinų pasikeitimų liudininku. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad miestas gali taip pasikeisti per dvejus trejus metus. Dabar Kazanėje daug kas iš naujo pastatyta. Anksčiau šiame mieste buvo vienas kitas restoranas, o dabar Kazanė darosi vis labiau panaši į Maskvą. Restoranai, didžiuliai prekybos centrai, nauji pastatai – toks jausmas, kad čia tarsi kokia revoliucija per trejus metus įvyko.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.