Neseniai baigėsi nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė”. Tarp jo laureatų yra ir režisierius, dramaturgas Vytautas V.Landsbergis.
– Gavote apdovanojimą už spektaklį vaikams „Pelytė Zita”. Ką jums reiškia ar galėtų reikšti šis apdovanojimas?
– Duoda apdovanojimą – imk, muša – bėk. O jei rimtai, tai labai apsidžiaugiau, kad spektaklis vaikams gali konkuruoti ir būti vertinamas, kaip ir spektakliai suaugusiems žiūrovams. Kartais atrodydavo, kad menas vaikams mūsų šalyje dažnokai nurašomas į nevisavertės kultūros žanrą, kuriuo rimti režisieriai net rankų nesitepa. O kritikai kitąsyk irgi neturi didesnio noro to pastebėti.
Koks mūsų sodas?
– Daugelis garsių kritikų neslėpdami reiškė skeptišką požiūrį į nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė” ir apskritai į nacionalinę dramaturgiją. Jūs esate ne tik režisierius, bet ir dramaturgas, tad kaip manote – kodėl?
– Kaip festivalio dalyviui man keblu vertinti kritikus. Pusiau juokais sakau, kad kritikus galima skirstyti į sodininkus ir giltines. Sodininkas eina atsargiai per daržą, paravi, palaisto, nes jam rūpi geras derlius. O giltinė – tai toks, kuris eina su dalgele ir nori visus nepatikusius nušienauti. Giltinė nėra kūrėja. O sodininkas – kūrėjas, gal tiksliau – kūrėjo bendraautoris.
Daug puikių teatro ir kino kritikų/sodininkų sutikau studijuodamas Gruzijoje, kur šiek tiek kitokios meno daiginimo tradicijos. Beje, sodininkas nebūtinai tik glosto, jis ir paravi piktžoles, ir sukasa lysves, o svarbiausia – sodinukus palaisto. Ir pagrindinis jo džiaugsmo šypsnys rudenį – pasižiūrėkit, koks mūsų sodas! O jei pasitaiko blogesnių metų, jis rūpestingai tręšia, daigina kitų metų derlių. Jis yra savotiškas dalyvis, o ne atsainus, ironiškas stebėtojas.
Ačiū Dievui, kad nacionalinės dramaturgijos karavanas važiuoja savaime, o nepatenkintųjų visada turi būti. Mūsų kultūra šiais laikais pasižymi pernelyg dideliu kritiškumu. Bet kai suvoki, kad kritikai irgi žmonės, ir jie irgi turi daug problemų, neįgyvendintų kūrybinių sumanymų, dvasinio nuovargio, imi ir juos suprasti, užjausti.
Svarbiausias vertintojas – žiūrovas
– Klausant tų pačių kritikų kalbų turbūt ne vienam kilo mintis, kad gal išvis nereikia tokių festivalių, pritraukiančių ne tik beveik visus Lietuvos teatrus, bet ir daugumą kuriamos dramaturgijos. Jūsų manymu, ar tokie renginiai reikalingi?
– Svarbiausi vertintojai yra žiūrovai – jų buvo pilnos salės, jie džiaugėsi ir festivalį priėmė pagarbiai. O kritikai?… Prisipažinsiu, po komisijos pirmininkės kalbos ir man buvo kilusi mintis, ką čia veikiam? Kai visas organizatorių ir kūrėjų darbas vienu arogantišku mostu buvo nurašytas į „mėgėjus”, apgailestaujant, kad nedalyvavo „gerieji” kūrėjai, tik kažkokie Giniotis, Padegimas ir kiti „atliekos”… Tokia takoskyra, teatro kūrėjų skirstymas į teatro „elitą ir runkelius” yra visiškai nereikalinga, nekūrybiška. Nemanau, kad viskas festivalyje buvo puiku, bet tokio akibrokšto jis tikrai nebuvo vertas.
Kino režisierius Krzystofas Zanussis yra pasakęs, kad stojant prie (filmo, spektaklio) starto linijos tavo nuopelnai nebeturi jokios reikšmės – kiekvienas naujas darbas yra naujas ir prasideda nuo nulio. Jokie praeities laurai negarantuoja, kad vėl laimėsi. Ir pirmokas, ir profesorius turi vienodas galimybes.
Manau, kad per festivalio apibendrinimą labai trūko geros valios, pasidžiaugimo, padėkos organizatoriams ir tiems, kurie dar bando kai ką daryti nacionalinės dramaturgijos dirvonuose. Tai, kad scenoje buvo pastatyti Juozo Glinskio, Romualdo Granausko veikalai, Vytauto Mačernio poezija – geriau, negu jie būtų neišvydę scenos. Galų gale
naudingas pats procesas – juk iš klaidų mokomės, bręstame. Negali iš karto viskas būti labai sėkminga, duobių pasitaiko ir „dideliems” režisieriams.
Tokie festivaliai būtini, tik taip gali užaugti geros kokybės nacionalinė drama. Gal ir teatro kritika po tokių festivalių, padiskutavimų gali ūgtelėti, tapti partneriu, bičiuliu?
Dar nenusibodęs spektaklis
– „Kalėdų bobutės pasakos” sugrįžimas į Keistuolių teatro sceną… Koks jis bus, ar labai pasikeitęs nuo 2000 metų debiuto, kieno paskatintas, ir ko gali tikėtis mažieji žiūrovai?
– Spektaklis buvo vaidintas tik du sezonus – 2000-2001 metų kalėdiniais laikotarpiais, tad jis dar nėra „išžaistas” ir atsibodęs. Juolab kad per tuos ketverius metus užaugo karta, kuriai tai bus nauja. Ir, tikiuosi, mažiesiems žiūrovams patiks pakeliauti po Evangelijos tiesas su kupranugariu, asiliuku, šuniuku, avyte…
Atnaujinti „Kalėdų bobutę” pageidavo patys „keistuoliai”, o aš tam nesipriešinau. Man atrodo, kad šis spektaklis kiekvienoms Kalėdoms gali būti nukeliamas „nuo lentynos”…
– Ir, žinoma, kaip be klausimų apie tai, kas bus. Kokie ateities planeliai, susiję su Keistuolių teatru? Jeigu, žinoma, nebaugu išduoti…
– „Keistuoliai” man visada labai patiko ir patinka. Tai šviesus, „nemarazmuojantis” teatras, žinantis, ko nori, teatras, gerbiantis savo profesiją ir mėgstantis žaisti. Su jais sieju daug projektų, bet egzistuoja vienas prietaras: jei nori, kad nepasisektų, tai papasakok, ką planuoji, ir kūrybinė energija bus realizuota, nebereikės nė spektaklio. Galiu pasakyti tiek, kad ateinančiais metais ketinčiau porą spektaklių režisuoti Keistuolių teatro scenoje, bet juk Dievas kartais iš žmogaus planų labai gardžiai pasijuokia…