Kelionių aistra dega ne vieno jauno žmogaus kraujyje. Tačiau ne visi išdrįsta pasiduoti saldžiai avantiūrai. Mūsų pasaulyje įprasta dirbti, pirkti, puikuotis – pažinimui laiko lieka ne tiek ir daug.
Erikas Visakavičius nesijaučia ypatingas dėl to, jog kažkada turėdamas tik dešimt dolerių kišenėje ir paltį lašinių ryžosi pradėti keliauti. Dabar inžinieriumi geofiziku dirbantis Erikas kur nors išvykti gali tik per atostogas.
Nakvynės parkuose
Į pirmąsias savo keliones Erikas išsirengė neturėdamas net palapinės.
Nakvodavo kur papuola. Jei būdavo mieste – ieškodavo užuoglaudos už jo ribų, kad netektų susidurti su nedraugiškais personažais. Nors juokdamasis išduoda viešą paslaptį, kad yra miestų kaip Amsterdamas. Ten galima rasti parkų, kuriuose tie, kam reikia nakvynės, miega be jokio pavojaus.
Ne kartą nakvota ir šalia degalinių. Vakarų Europoje keliaujant greitkeliu galima nakvoti prie bet kurios degalinės. Anot Eriko, ten net saugiau, jei palapinė matoma degalinės lankytojams ir pravažiuojantiems.
Užsiregistravus Svetingumo klube (Hospitality club), situacija labai pasikeitė. Erikas ir dabar negali atsidžiaugti klubo teikiamais privalumais – prieš kelionę galima susisiekti su būsimais šeimininkais. Jie, jei turi laiko, pavedžioja po miestą, yra galimybė nusiprausti, pailsėti. Aktyviai Svetingumo klubo veikloje dalyvaujantis vyras sako, kad klubas dovanojo nemažai pažinčių, kurios nenutrūksta, o perauga į draugiškus santykius.
Autostopo subtilybės
Erikas kurį laiką priklausė Vilniaus autostopininkų klubui, buvo nutraukęs savo narystę, o dabar vėl ją atkūrė.
Dabar keliautojas į užsienį vyksta automobiliu, lėktuvu, traukiniu ar autobusu, bet vis dar palaiko autostopo idėją. Žinant tam tikras taisykles, galima keliauti visai greitai, ilgai nestabčiojant kelyje.
Nors autostopininkas vargiai išvengs patirties, kai kelias valandas reikia stypsoti lietuje, o niekas nesustoja.
Prisimindamas savo keliones autostopu, Erikas pasakoja, kad ilgainiui net nebeskaitydavo apie šalį, į kurią vykdavo. Vietiniai – geriausias žinių šaltinis. Autostopininkui stoja ir vos pavažiuojantys kledarai, ir prabangūs automobiliai. Erikas su šypsena pamena, kaip kartą jam sustojo žavus kabrioletas, o jo vairuotojas visaip atsiprašinėjo keliautojo, kad į ankštą bagažinę sunkiai telpa kuprinė.
Kartais Erikas keliauja vienas, o kartais su krūva bendraminčių. Būdavo, kad į kelionę išsiruošdavo net aštuoniese. Kelyje išsiskirdavo sutarę pasirinktą dieną susirinkti sutartoje vietoje. Keliautojas šypsosi – net neturėdami mobiliųjų telefonų, visi draugai susitikdavo.
Saulėgrąžos Vengrijoje
Dabar Erikas yra aplankęs daugiau kaip 20 Europos šalių. Kai kurias po keletą kartų. Keliautojas su nostalgija kalba apie labiausiai sužavėjusią šalį – Vengriją. Sunku rasti akcentą, kuris ten traukia labiausiai: jaukūs provincijos miestukai, tik vengriškai kalbantys, bet labai draugiški žmonės, laukai saulėgrąžų.
Erikas pasakoja, kad ilgainiui visi lankomi miestai supanašėja – visur yra tie patys automobiliai, keliai, parduotuvės. Dabar būtų įdomu aplankyti visa tai, kas liko už Europos ribų. Traukia ir Afrika, ir Tolimieji Rytai, ir Amerika.
Keliautojas išsitaria, kad jam patrauklesnė Rytų Europa. Ten keliaujama lėčiau, žmonės nėra tiek „persisotinę” užsieniečių. Be to, Rytų Europoje pigiau nei Vakaruose.
Nekeliavo su agentūromis
Daug kur buvęs Erikas niekada nepasinaudojo kelionių agentūrų siūlomomis kelionėmis. Pasak jo, tai tas pats, kaip žiūrėti televizorių: kažkas kažkur veža, peizažai slenka už lango, po miesto populiariausius taškus pavedžioja gidai.
Žmogui tokiose vadinamosiose kelionėse visai nereikia sukti galvos. Taip prarandama galimybė pabendrauti su vietos gyventojais. Netenkama malonumo pačiam atrasti įdomiausias miesto vietas.
Norintiems keliauti Erikas pataria turėti nepaprastai daug užsispyrimo ir ryžto.
Norint aplankyti užsienį, visai nereikia jaudintis, kad nėra nei didžiulių pinigų, nei neįtikėtinų patogumų.
Vienintelė investicija, kurios tikrai reikia, – išsamus ir tikrai geras žemėlapis.